Konservatorių politikos mokslininkas L. Kasčiūnas (galvutė apibraukta violetiniu apskritimu). Nuotr. facebook.com |
Tiesa, reikia pažymėti, kad stadiono pirmiausiai reikia ne kažkam, o mums patiems – mūsų pačių futbolininkams, mūsų pačių sirgaliams, kurie į futbolą eina prisikimšę kišenes popieriaus, nes žino, kad teks valytis kėdę prieš atsisėdant.
Turbūt daugelis šį straipsnį skaitančių prisimena skrajojančią frazę: „Jeigu į Lietuvą pradės važinėti (…) „Real“ ar „Chelsea“, tai tada gal atsiras ir stadionai“. Ji skambi, bet neteisinga – jau kitą savaitę į Lietuvą atvyks vienas „Chelsea“, devyni „Manchester City“ ir „Manchester United“, trys „Liverpool“ klubo žaidėjai. Ir visa Anglijos rinktinė, kurią atlydės šimtai gerbėjų ir dešimtys žurnalistų.
Metai iš metų į Lietuvą keliauja garsiausi Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų valstybių futbolininkai. Ir tai nesikeis, nes, nepaisant rezultatų, Lietuva atrankoje grumsis su elitinėmis rinktinėmis. Paskui juos vyksta fanai ir žiniasklaida, nes tarptautinis futbolas – populiariausia sporto šaka pasaulyje.
Tačiau pasitikdami valstybės šimtmetį ir perkopę ketvirtį amžiaus nepriklausomybės mes vis dar raustame iš gėdos aiškindami, kad treniruočių aikštę labiau primenantis stadionas yra reprezentacinis visai šaliai. Pamenate ispanus, fotografuojančius Kauno stadiono veją-žvyrą? Arba britų televizijos žurnalistų reportažą iš LFF stadiono rūbinės, kuri tenkina vienintelį reikalavimą – turi sienas ir stogą, todėl buvo sulyginta su mėgėjų lygos praktika? Aš, deja, atsimenu.
Lietuva – vienintelė Europos valstybė, neturinti tarptautinius standartus (ne iš bėdos) atitinkančio nacionalinio stadiono. Ir tai jau ne pinigų, o savigarbos klausimas, kadangi padorius stadionus įsirengė ir daug skurdesnės valstybės. Juo labiau, kad pinigus mes prarandame, nes per futbolą kuriame tokį valstybės įvaizdį, kurio neatstatys brangiausios reklaminės kampanijos.
Šaltinis: tsajunga.lt