Ideologines klastotes pakeiskime istoriniais faktais

Kompetentinga Aprobacinė komisija netgi ir rusakalbėms mokykloms neturėtų tvirtinti klastingai ideologizuotų istorijos vadovėlių. Ne vienai mūsų tautiečių kartai buvo kalamos ideologizuotos carų, bolševikinės istorinės klastotės. O dabar jau ir jaunajai mūsų piliečių kartai, ne tik kačialovų gimnazijose, kalama Putino klastojama, istorinės tikrovės neatitnkanti Rusijos istorija. Ir Rusijos istoriją galima mokyti, bet tik moksliškai pagrįstą. Primenu [gal kam nors ir nepatogius] kelis Rusijos vystymosi ir jos ekspansinės plėtros Europos istorikų pripažintus istorinius faktus:

- Istoriškai vėlyvuoju laikotarpiu nežinoma gentis [vėliau pasivadinusi maskvėnais] išniro iš nebūties, iš miškų glūdumų. Maskvėnų gentys įžūlia kląsta, apgaule ir jėga įsikurdamos ant vikingų, finų, ugrų, baltų pastatytų pilių, įsitvirtino tarp baltų, vikingų ir Bizantijos. Per du šimtmečius šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių baseine, sunaikino Naugardo, Pskovo valstybių užuomazgas, įkūrė Maskvos tvirtovę;

- Šiuolaikinis mokslas dar nėra tvirtai nustatęs, kur gi buvo slavų [maskvėnų] protėvynė. Lyg šiol nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų vietovardžiai būtų seniausi. Daugelis vietovardžių bei vandenvardžių dirbtinai, laikui bėgant ir politiškai veikiant suslavinti, klastingai atsiranda įvairūs slaviški posakiai kaip „iskonnyje zemli";

- Maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau vėliau jie klastingai save paskelbė vienintele teisėta Kijevo įpėdine. Šitaip, iš nebūties išnirusi plėšikaujanti maskvėnų gentis, pasisąvino graikišką Kijevo Rusios vardą. Maskvėnai pradėjo save vadinti graikišku Rusios vardu, o save - rusais;

- Maskva mūsų valdovų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais - kelis šimtmečius buvo totorių vasalė. Ir, tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais, vis dažniau ima vadintis rusais. O mūsų žemes, vis atkakliau gviešdamiesi į jas, ypač nuo XVI a., klastingai vadina kaip „iskonno russkije zemli“;

- Po Vytauto Didžiojo mirties Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino [ir pamiršo gražinti] Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį;

- Maskva, klasta ir gudrumu pasisavinusi Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, kurį iškreipė, sumenkino, padarė valstybine ideologija. O per ilgus šimtmečius pasauliui įpiršo melą, kad Maskvos Rusia visa tai teisėtai paveldėjo.

- Maskvai ruošiantis žiauriam Lietuvos-Lenkijos pirmajam pasidalijimui, viešai formuoja Europos nuomonę į „iskonnyje russkije zemli“ net ir prie Baltijos jūros. Tuo tikslu apie 1795 metus archimandritas Bykovskis ir istorikas Kamenskis slapčia sukuria mistifikuojamą poemą „Žodis apie Igorio pulką“ ir pristato ją kaip sukurtą... XII a. „netikėtai“ surastą Spaso-Preobražensko vienuolyne.

Štai taip netikėtai iš nebūties išnirusi žiauriai plėšikaujanti gentis klasta ir smurtu įsitvirtina tuometiniame pasaulyje. Maskva tvirtėja, plečiasi ir toliau įžūliai brandindama užkariavimo idėją. 1709 metais, po Poltavos mūšio, Petras I sudarė Rusijos politinį-ideologinį testamentą [versta iš La Pologne historique, litteraire, monumentale et illustree. Redigee a la societe de litterature sous la direction de L.Chodzko. Paris, 1839-1845, p.25-27.]

"I. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklėje, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti savalaikį momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas - taikai.

II. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų kapitonus karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais.

III. Dalyvauti, mažiausiai progai pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos reikalus.

IV. Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuoj pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima ir jas paimti.

V. Švediją išprovokuoti mus pulti, kad turėtume pretekstą ją pajungti. Tam izoliuoti ją nuo Danijos, o Daniją nuo Švedijos ir rūpestingai puoselėti tarp šių šalių pavydą.

VI. Rusų kunigaikščiams nuolatos rinktis žmonas iš Vokietijos princesių, kad būtų išvystyti šeimyniniai ryšiai, suartinti interesai ir pajungta Vokietiją mūsų reikalui, stiprinant tenai mūsų įtaką.

VII. Ypač siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, nes šiai galybei jūreivystėje mes labiausiais reikalingi, o ji gali naudingiausiai pasitarnauti mūsiškės vystymui.

VIII. Nepaliaujamai plėsti savo valdas į šiaurę išilgai Baltijos ir į pietus išilgai Juodosios jūros.

IX. Prisiartinti, kiek įmanoma, prie Konstantinopolio ir Indijos. Reikia kurstyti nepabaigiamus karus tai Turkijoje, tai Persijoje; kurti laivų statyklas Juodojoje jūroje, pamažu užvaldyti šią jūrą, taip kaip ir Baltijos jūrą, nes tai - dvigubas tikslas, būtinas plano įgyvendinimui; paspartinti Persijos dekadansą; įsiskverbti ligi Persijos įlankos; atkurti, jei įmanoma, per Siriją, prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją - pasaulio prekių sandėlį.

X. Siekti aljanso su Austrija ir rūpestingai jį išlaikyti; išoriškai remti jos būsimo viešpatavimo Vokietijoje idėjas ir slapta kurstyti prieš ją kunigaikščių pavydą. Skleisti per vienus ar per kitus pagalbos iš Rusijos idėją ir tam tikra prasme šią šalį globoti, o tai paruoš būsimą viešpatavimą joje.

XI. Sukurstyti Austrijos dvarą, išvyti turkus iš Europos ir neutralizuoti jos pavydą Konstantinopolio užkariavimo metu - ar sukeliant šios šalies karą su senosiomis Europos valstybėmis, ar atseikėjus porciją iš užkariavimų, kurią vėliau iš jos atimtume.

XII. Prisitraukti ir suburt apie save visus išsibarsčiusius graikus ir stačiatikius, pasklidusius po Vengriją, Turkiją, Lenkijos pietus, tapti jų centru ir atrama, iš anksto imti dominuoti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją: jie bus mums tiek draugai, kiek kiekvienas jų turės priešų.

XIII. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, sukelti tarp jų peštynes ir pasiekti , kad jos nualntų viena kitą. Tada, pasinaudoję lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Sukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės tuo tarpu, kai Vokietija tai padarytų iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta.

Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!"

Žlugusį cinišką caro testamentą prisiminęs vykdė Stalinas. Žlugus ir sadistiškai kruvinam stalinizmui, šiandien Kremliaus Putino ideologai, nepadarę išvadų iš praeities klaidų, ir vėl prisiminė kruviną testamentą. Žiauriai gramzdindami Rusiją į kruvinai purvinus viduramžių laikus bando įtraukti į kruviną liūną ir klestinčias kaimynines civilizacijas.

Pamąstykime ir nepamirškime kokia kaimynė istoriškai neperseniausiai įsikūrė šalia mūsų žemių.