Iliuzija kaip gyvenimo realybė

Stebint mūsų visuomeninį ir individualų gyvenimą norom nenorom vis dažniau tenka prisiminti marksistinį teiginį apie tai, kad būtis nulemia sąmonę. Nors visa informacinė erdvė tiesiog prikimšta įvairiausia reklamine produkcija apie visokius neurolingvistinio programavimo kursus bei seminarus, psichologų, psichiatrų, šoumenų bei viešųjų ryšių specialistų pamokslavimais ir panokymais apie tai, koks yra svarbus „pozityvus nusiteikimas bei mąstymas“ ir kodėl reikia „valdyti savo mintis“ – niekas nepadeda.

Žmonės vis vien nepatenkinti, pikti, suirzę, keikia gyvenimą ir valdžią, žudo ir žudosi, emigruoja ir degraduoja. O politikai vis taip pat kaitalioja partijas bei pažiūras, išduoda kitus ir parsiduoda patys, vieną kalba prieš rinkimus, kitą daro po rinkimų, praktikuoja dvigubus, trigubus ir keturgubus standartus.

Vienu žodžiu propagandinis idealizmas niekaip neįveikia gyvenimiško materializmo ir pasaulio dialektikos. Psichologiškai galima kuriam laikui įtikinti save ir kitus, kad esi sotus bei laimingas ir kad viskas priklauso nuo mūsų vidinio dvasinio gyvenimo darnos ir harmonijos, bet realaus išorinio pasaulio disharmonija, nepritekliai ir konfliktiškumas nuolat išbalansuoja žmogaus savijautą ir savimonę bei jo poelgius.

Tik pakeitęs savo aplinką žmogus gali pakeisti ir save, o ne atvirkščiai, kaip dabar nuolat kalama į mūsų galvas. Žmogaus galvos turinys formuojasi ne pats savaime, o išorinių signalų ir informacijos dėka. Tie signalai ir ta informacija gaunami pirmiausia iš būties, o ne iš sąmonės. Kaip sakoma, su kuo prasidėsi, nuo to ir užsikrėsi.

Ta pati taisyklė galioja ir valdžiai bei jos žmonėms. Pakeisti vidaus politiką įmanoma tik pakeitus išorinę tarptautinę aplinką, pakeitus užsienio politiką. Nors šiandien pasaulinė tvarka pastebimai keičiasi, bet sustabarėjusių mūsų politikų strateginio bukumo ir jų pačių išsigalvotų fobijų dėka užsienio politikos orientacija išlieka inercinės stagnacijos būklėje. Todėl bet kurios naujos valdžios ketinimai ir pastangos kažką iš esmės pakeisti šalies vidaus gyvenime, pasibaigia tik kosmetiniu esamos situacijos „papudravimu“.

Žinoma, visais laikais atsiranda atskiri individai, kurie sugeba pakilti virš juos supančios aplinkos, ir savo sąmonės galingumu bei dvasine būsena nulemti savo gyvenimišką likimą ir reikšmingai įtakoti materialaus pasaulio raidą. Bet kalbant apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį tenka konstatuoti, kad visuomeninis žmogus priklauso nuo visuomenės. O dabartinė visuomeninė santvarka suinteresuota, kad žmogus savo psichologinės ir socialinės nesėkmės priežasčių ieškotų savyje, o ne egzistuojančioje visuomenėje.

Nekovok su neteisinga visuomenine tvarka, o siek dvasinės tvarkos savo viduje – maždaug tokia yra mūsų visuomenės galingųjų pagrindinė ideologinė prekė, brukama masinės sąmonės turėtojams ir nešėjams. Mes krausim sau pelnus, o jūs dvasiškai tobulėkit! Tam reikalui mes organizuosim jums už jūsų pačių pinigus visą atitinkamos informacijos ir propagandos industriją.

Šis per jėgą brukamas absoliutus idealizmas atsiverčia savo išvirkštine puse – vulgariu materializmu. Smegenys ir skrandis keičiasi vietomis. Atomizuotas masės žmogus pradeda daugiau domėtis ne savo visuomenine būtimi, o savo asmenine buitimi. Pats žmogus tampa sudaiktinta tos buities dalimi. Save ir kitus jis pradeda matuoti pinigine-prekine išraiška. Visuomeninę sąmonę pakeičia masinė nesąmonė, kai visi lengvai patiki įvairiems gandams bei prasimanymams ir iliuzija tampa gyvenimo realybe.

Kiekvieni rinkimai visada kelia žmonėms naujų vilčių. O ir pačios naujos politinės jėgos ateina į valdžią su naujais pažadais. Deja, po kurio laiko išaiškėja, kad ir vieni, ir kiti sukasi vis tame pačiame iliuzijų rate.

Iliuzijos būna skirtingo lygio ir masto: individualios ir grupinės, visuomeninės ir valstybinės, regioninės ir globalinės, ekonominės ir politinės, socialinės ir nacionalinės, kultūrinės bei kitokios. Jas jungia ir vienija tik vienas dalykas – visos iliuzijos ankščiau ar vėliau žlunga. Bet dažniausiai jas pakeičia ne realus gyvenimo suvokimas, o naujos iliuzijos.

Toks jau tas trapus ir užtikrintas iliuzijų pasaulis.