Imperija kontratakuoja

Vakarų ir Rusijos konfrontacija yra dviejų nesutaikomų pasaulio vizijų – ideologinės ir realistinės – susidūrimas. Jis paaiškina ydingą Rytų ir Vakarų santykių spiralę, kuri, atsiradusi bent nuo 2014 m., atvedė į karą Ukrainoje ir gali tęstis dar ilgus metus.

Dvi vizijos, kurias skiria praraja

Vakarai buvo ideologizuoti nuo Šaltojo karo pabaigos. Pasiduodami megalomaniškajai "istorijos pabaigos" iliuzijai, Vakarai trisdešimt metų buvo apsėsti santuokos tarp dviejų elementų. Pirmasis – postnacionalinės Europos kūrimas, kuris išlieka žvelgiantis į ateitį, kad nesusidurtų su pernelyg sudėtinga dabartimi. Antrasis – NATO, kuris, nebebūdamas gynybiniu aljansu, saugojančiu savo narių teritorinį vientisumą, iš naujo išrado save kaip agresyvų aljansą, kurio vertybės ir tikslai yra „universalūs ir amžini“ (kaip teigiama jo 2010 m. priimtoje „Strateginėje koncepcijoje“), ir kurio tikslas – būti žmogaus teisių gynėju ir arbitru visame pasaulyje, nuo Prištinos iki Kabulo.

Rusija laikosi realistinio požiūrio po to, kai žlugo ideologinis režimas, nuo kurio šalis kentėjo septyniasdešimt metų, režimas, nuvedęs ją į bedugnę. Kai Putinas cituoja Leniną, jis smerkia siaubingas ideologijos pasekmes politikoje. Rusija nebegalvoja apie valstybės išnykimą ar pasaulinę revoliuciją, kurios norėjo Marksas (Marx), Engelsas, Leninas ir Trockis. Šios idėjos jau seniai įsitvirtino Vakaruose, kurių globalistinė ideologija daro prielaidą, kad visi prieštaravimai bus išspręsti dėl technokratinės ir komercinės istorijos pabaigos.

Krizė Ukrainoje atskleidė prarają, skiriančią šiuos du požiūrius. Kai rusai pareikalavo, kad NATO nutrauktų plėtros politiką, Vakarai išdidžiai atsakė, kad negali nusileisti savo principams. Bet kuri šalis, taip pat ir Ukraina, turi „suverenią teisę“ pasirinkti savo karinius aljansus. Uždaryti duris Ukrainai reikštų būtinybę pasirašyti naujus Miuncheno susitarimus, nes Vakarų ideologų mintyse istorija yra amžinas sugrįžimas, kur esame pasmerkti be galo išgyventi 1930-ųjų kvaitinančią Gėrio ir Blogio konfrontaciją.

Tokio ideologinio atsako į politinį reikalavimą trūkumas yra tas, kad jis grindžiamas melu, kuris, savo ruožtu, kyla būtent iš ideologinio aklumo. Priešingai nei teigia Vakarų lyderiai, 1949 m. Šiaurės Atlanto sutarties 10 straipsnis, t. y. NATO chartija, jokiu būdu nepripažįsta trečiosios šalies „teisės“ prisijungti prie organizacijos. Atvirkščiai, pagal šį straipsnį Aljansas gali kviesti arba nekviesti kitas šalis prisijungti prie jo. Vartoti „teisių“ kalbą tokioje situacijoje nėra rimta, nes vadinamąsias Ukrainos „teises“ atsveria akivaizdi NATO teisė pasirinkti savo nares, taip pat plėtros politiką.

Nepriimtinas lengvabūdiškumas

Dar blogiau, kad Vakarų ideologija apakina juos savo pačių veiksmų ir jų pasekmių atžvilgiu. Pasak pasakos, kurią Vakarai sugalvojo tam, kad geriau miegotų, „laisvė“ ir „vertybės“ būdingos tik Vakarams, o piktieji rusai viską sprendžia tik tankais, dujomis ir jėgos santykiais. Taip milžiniška karinė NATO galia (vien Amerikos karinis biudžetas viršija bendrą dešimties valstybių biudžetą) išgaruoja ir ištirpsta šventumo kvapo debesyje. Pasikartojantys Vakarų karai prieš Jugoslaviją 1999 m., prieš Libiją 2011 m., prieš Siriją nuo 2011 m. ir dvidešimt metų Afganistane yra pateisinami nepriimtinu Vakarų valstybių lengvabūdiškumu, nesuvokiant, į ką jų veiksmai atveda, ir kaip juos suvokia kitos tautos. Faktiškai Vakarų angelizmas atsisako atsižvelgti į faktą, kad Ukraina, stumiama JAV, norėjo karo. Politinio korektiškumo sargai, kurie visada uoliai ieško fašistų visoje Europoje, nepastebėjo, kad 2021 m. lapkričio mėnesį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado patarėju buvo paskirtas ultranacionalistinės kraštutinių dešiniųjų partijos „Dešinysis sektorius“ įkūrėjas Dmitrijus Jarošas.

Vakarai ignoravo vasario 20 d. Kijevo išsakytą grasinimą įsigyti branduolinių ginklų, pažeidžiant visas dešimtmečius galiojančias neplatinimo sutartis. Panašu, kad Vakarai manė, jog rusai neatsakys nei į 2019 m. amerikiečių vienašališką Vidutinio ir trumpojo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (kuri yra tikras paminklas Šaltojo karo pabaigai, nes ją pasirašė Reiganas (Reagan) ir Gorbačiovas 1989 m.) denonsavimą, nei į JAV 2002 m. Priešraketinės gynybos sutarties denonsavimą, nei į „priešraketinio skydo“, kuris realiai yra visa virtinė bazių Rytų Europoje, iš kurių galima paleisti raketas Rusijos link, sukūrimą. Septynerius metus nuo smurtinio perversmo, nuvertusio Ukrainos režimą, europiečiai ir amerikiečiai ašarodami maldavo įgyvendinti Minsko susitarimus. Kartu jie puikiai žino, kad būtent ukrainiečiai nenori jų laikytis ir suteikti Donbasui autonomiją, kaip to reikalauja susitarimų sąlygos. Ar tokioje situacijoje nenuostabu, kad rusai jau kelias savaites garsiai ir aiškiai skelbia, kad jų kantrybė baigėsi ir jie suprato, kad nei ukrainiečiai, nei jų rėmėjai amerikiečiai nenori taikos?

Dievai atima protą tiems, kuriuos nori sunaikinti. Tai apie mus.

Šaltinis: causeur.fr