In memoriam Federicui Felliniui

Spalio 31 dieną sukanka 20 metų, kai anapilin iškeliavo garsus italų kino meistras Federicas Fellinis. Po pusės metų įkandin išėjo jo gyvenimo draugė aktorė Giulietta Masina, o dar po dvejų metų pasimirė Marcellas Mastroiannis. Taip ir pasibaigė šios trijulės sukurta felinianos epocha.

Tačiau gali būti, kad ji visai nesibaigė, o kaip tik prasidėjo, kai 2002 metais pasirodė prancūzų gamybos Damiano Petigrew’o dokumentinis filmas „Aš – apsigimęs melagis“, iš karto ir neginčijamai pripažintas geriausiu metų filmu.

Petigrew’as daugelį metų siekė užrašyti F. Fellinio interviu, tačiau veltui. Ir staiga 1990 metais po paskutinio filmo „Mėnulio balsas“ Maestro liko bedarbis – prodiuseriai nuo jo nusisuko, stipriai sušlubavus režisieriaus sveikatai. Štai tuomet Fellinis ir pasikvietė Petigrew’ą, ir 1991, 1992 metų vasaromis buvo įrašytas dešimties valandų monologas, kaip prisipažino pats Maestro, ilgiausias jo gyvenime interviu. Petigrew’ą pritrenkė Fellinio atmintis: jis prisiminė visų filmavimų detales, pasakojo apie gatves, namus, viešbučius, laiptines ir kiemus. Kai po Fellinio mirties 1993 metais dokumentininkas nutarė sukurti filmą, prasidėjo ilgus metus trukusi bėda, nes niekas nenorėjo finansuoti jo kelionės per Italiją. Panašių paradoksų būta ir Fellinio biografijoje, pavyzdžiui, jam pavyko išpešti leidimą „Amarcordui“ su sąlyga, kad nufilmuos „Casanovą“.

Filmo apie felinianą pavadinimas įvairiomis kalbomis skiriasi:

„Fellini: sono un gran bugiardo“, „I’m a Born Liar“, „Fellini, je suis un grand menteur“. Bet kuriuo atveju Fellinis prisipažįsta esąs melagis, o žinant kontekstą reikėtų pridurti – apsigimęs.

„Mano filmai atsiranda todėl, kad pasirašau kontraktą, paimu avansą, kurio vėliau nenoriu grąžinti“.

„Kai režisuoju filmą, regis, mano kūne apsigyvena kitas žmogus“.

„Mano tėvas norėjo, kad aš tapčiau mediku, mama – kad kardinolu... O aš nežinojau, ko noriu, mano galvoje buvo tikra košė“.

Reikia pripažinti, visi interviu su Maestro nufilmuoti labai subtiliai. Į akis krenta nepaprasta Fellinio šypsena, paslaptinga, ironiška, kartais svajinga, o kartais besityčiojanti. Tai kažkokia išpažintis išpažintyje, suteikianti malonumą pasakotojui, kuris nekalba, o tiesiog čiulba, tarsi režisuodamas savo atsisveikinimą.

Filme spalvoti kadrai keičia nespalvotus, interviu tekstus papildo citatos iš filmų bei repeticijų fragmentai. Beje, labai įdomu pasiklausyti opozicijos, visų tų prisikentėjusių tiesiogine ir perkeltine prasme: nuo Tullio Pinellio iki Giuseppės Rotunno, nuo Dantės Ferretti’o iki Luigi’o Tittos Benzi’o, nuo Roberto Benigni’o iki Terence Stampo ir Donaldo Sutherlando. „Aš myliu aktorius, jų naivumą“, – mąsliai sako Fellinis. „Aš vos neišprotėjau, jis tikras tironas“, – net nusipurto Sutherlandas.

Gerbėjai plūsta į Riminį, gimtąjį Fellinio miestelį, ieškodami Grand Hotel ir vėjo gairinamo paplūdimio, rūko, kuriame galima pasiklysti… Vietoj to randa šimtus diskotekų, fabrikus ir šiuolaikinius daugiaaukščius.

„Tai, kas išgalvota, man atrodo labiau tikra nei realybė.”

Fellinis – didis, nepakartojamas, žiaurus ir negailestingas išgalvotojas, o Žemė – Fellinio planeta.