Lietuvos politikai ir banditai: skirtumas tik statusuose

Politikoje gaujos atsakingais administratoriais nevengia skirti ir jaunų, simpatiškų moterų.

Apie verslą ir politiką neverta kalbėti iliuzijomis. Verslas visada mėgins peržengti ribą. Nesvarbu, ar ta riba nubrėžta įstatyme, ar reguliavimo taisyklėse. Jam svarbu viena: patikrinti, ar draudimai iš tikrųjų galioja, ar tėra dekoracija.

Verslo logika paprasta. Jeigu ribą galima apeiti, ji bus apeita. Jeigu politikus galima įtikinti, prisijaukinti ar paversti tyliais bendrininkais, tai ir bus daroma. Įmonių vadovai nėra samdomi ginti tautą ar valstybę. Jie samdomi nešti maksimalų pelną akcininkams. Dėl to verslas nuolat testuoja politinę sistemą: kiek ji atspari, kas joje parduodamas, kas linkęs užsimerkti.

Problema prasideda tada, kai politika nebeprižiūri ribų, o pradeda su verslu bendradarbiauti. Tada gauname nebe valstybę, o teritoriją, kurioje vyksta įtakos grupių sandoriai. Lieka tik visuomenė ir pavieniai žmonės, kurie dar mėgina atpažinti purvą, jį išviešinti ir bent kiek stabdyti valstybės ardymą.

Lietuvoje ši problema seniai yra sisteminė. Politinis elitas veikia ne kaip tautos atstovai, o kaip uždarų grupių atstovai. Ne kaip valstybės statytojai, o kaip jos turto administratoriai savo naudai. Kalbos apie „skaidrią politiką“ tėra pigus spektaklis lengvatikiams.

Banditų pasaulyje galioja savos taisyklės, autoritetai ir prižiūrėtojai. Politinėje sistemoje visa tai tik pervadinama į įstatymus, procedūras, institucijas ir kontrolės mechanizmus. Išoriškai viskas atrodo civilizuotai, tačiau veikimo logika lieka ta pati – tik legalizuota.

Politinės partijos veikia pagal tą pačią logiką kaip ir kriminalinės gaujos: savi dengia savus, dalijasi įtakos sferas, kovoja dėl pelningesnių zonų, sudarinėja laikinas sąjungas ir paskui vieni kitus išduoda. Skirtumas tik tas, kad visa tai pateikiama kaip teisėta politika.

Todėl naivu tikėtis, kad ateis koks nors naujas gelbėtojas ir viską apvalys. Neateis. Sistema tokius arba praryja, arba paverčia savimi. Vien veidai nieko nekeičia, kai mechanizmas lieka tas pats.

Didžiausia Lietuvos bėda šiandien yra ne vien korupcija, veidmainystė ar godumas. Dar blogiau, kad dalis valdančiojo sluoksnio, panašu, jau nebeturi net ambicijos išsaugoti Lietuvą kaip tautinę valstybę. Jie, atrodo, įsivaizduoja, kad galima viską išparduoti, išdalinti, pajungti svetimiems interesams ir vis tiek likti saugiems. Taip nebus. Valstybės išardymas niekada nepalieka saugių nė tų, kurie ją ardė.

Valstybė nėra sandėlis grobiui išsinešti. Valstybė yra apsaugos sistema. Kai ji ištuštinama, anksčiau ar vėliau ji nustoja saugoti visus.

Todėl esmė labai paprasta: jeigu tauta nekontroliuoja valdžios, valdžia pradeda tarpusavyje dalytis valstybę kaip grobį. Trečio kelio čia nėra. Kai politinės gaujos ir kapitalas randa bendrą kalbą, visuomenė visada lieka mokėtoja.

P. S.