Asociatyvi Landsbergių bendruomenės nario nuotr. |
Šias mintis vis norėjosi parašyti kiek anksčiau, bet...
Gedulas Rusijoj.
Ir plūsta užuojautos žodžiai iš žmogiškąjį veidą turinčių valstybių: vadovų, diplomatų, paprastų žmonių...
Tik lietuviai asmeniškai reiškia palaikymą žuvusių artimiesiems, o mūsų (ne)žmonės valdžioje lyg netekę amo tyli arba tyliai (ir netyliai) džiaugiasi. Juk teisine prasme, diplomatiniai santykiai tarp mūsų šalių dar nenutraukti, ir ko verta valstybė, nesilaikanti protokolo?
Liūdna dvigubai.
Visad galvojau, kodėl mes, kaip atskiros nuo Rusijos valstybės piliečiai, dalyvaujam jos politiniame gyvenime stebėdami ir matydami įvykius lyg būdami jos viduje: kritikuojam, piktinamės, siūlom, kažką asmeniškai mylim-nemylim, nemirusius laidojam, o mirusių nepagerbiam, piktindamiesi nurodom ką jiems daryti-nedaryti, draudžiam, gąsdinam ir... (sąrašas nebaigtinis)?
O jie ar mūsų ko nors iš to klausia, ar prašo pagalbos kaip jiems šeimininkauti savo šalyje?
Tai ko verti net patys geriausi patarimai, jei mūsų niekas nieko neklausia?
Ir dar pagalvojau: o neduokDie jie mūsų ko paklaustų, pvz., kaip efektyviai apsaugoti 20017 km ilgio valstybės sieną? Koks būtų mūsų valdžmogių atsakymas, jei 700 km ilgio siena jiems iššūkis ne pagal jėgas?
Iš vis kokie būtų mūsų vertingi patarimai, kaip tvarkyti valstybę, tegu ir ne tokio dydžio kaip Rusiją. Gal kas žinote, kuri mūsų valstybės sritis yra gerai sutvarkyta ir veikia kaip laikrodis: gal švietimas, gal bankai, gal visuomeninis transportas, gal kelių ūkis, gal sveikatos apsauga? Prieš 34 metus visa tai buvo visai neblogos būklės. Tikėjom, kad pataisysime tik tai, kas yra blogai, o kas veikia gerai – išsaugosim. O ką galim konstatuoti dabar? KOKIA GERĄJA PRAKTIKA GALĖTUME PASIDALINTI?
Išskyrus prekybos centrus, kurie efektyviai įsisavina mūsų pinigėlius, nelabai ką ir turim. Tiesa po tokio maisto jau nebegalim praeiti pro šalį farmacininkų kromelių, kurie, kaip netikėta! randasi visai šalia didžiųjų. Ir niekam nekyla klausimų – kodėl?
Gal kas iš skaitančiųjų galėtų išvardint bent keletą mūsų šalies nacionalinių interesų, tikslų, prasmių? Būčiau dėkinga.
Įsidėkime į galvas, kad valstybė reikalinga ne tam, kad kurtume kažkokią mistinę gerovę, valstybė būtina, kad nebūtų tame žemės lopinėlyje pragaro.
Todėl ir lieka vis dar neatsakytas klausimas, kodėl į kaimynų valstybę žiūrim kaip į savo daržą, o savosios nemylim ir nesirūpinam ja? Protingi žmonės sako, kad visa ko pradžia yra mūsų galvose – tai gal visgi nesam subrendę savajai valstybei arba esam ją patikėję menkystoms, kurie buvo pati blogiausia komunistų versija ir kurie kuria pragarą?
Per tą laiką, kai mus vis „puolė rusai“, numetę KP bilietus, aplipo naujaisiais koNjaunuoliais, paruoštais arba Šurajevo vardo TSPMI arba Džordžtauno universitetuose. Ir vėl turim blogiausią ES nomenklatūros versiją, kuri naikina ne tik savo šalies ateitį, bet ir visą praeitį, gamtą, kultūrą, istoriją, filosofiją, kitaip tariant šaknis. O koks medis be šaknų ir lapų, kokia valstybė be praeities, net jei ta praeitis yra davusi pradžią kitoms valstybėms?
Isterija tarp aparatčikų auga, karštligiškai ieško užjūry ko nepametę, tikėdamiesi, kad vyresnis brolis tai juos jau tikrai įvertins, jais pasirūpins, kai viskas čia grius. Būkit ramūs – nepasirūpins, nes jūs jiems be Lietuvos nereikalingi, tuščia vieta, esate visiškas 0, be stuburo ir be smegenų.
Ir visai pabaigai: pabandykim paskaičiuoti kiek kartų per parą sisteminė žiniasklaida iš blogosios pusės pamini Rusiją ir Putiną? Sunku pasakyti, bet kad nei dienos be to, tai šimtas procentų!
O ką tai reiškia iš esmės? Atsakymas glūdi paviršiuje: išmintis sako, kad neapykanta yra kita meilės forma. Tai tie nekentėjai savo dėmesiu, energija, dalyvavimu maitina ir stiprina ir taip stiprią kaimyninę šalį (per parą sukurti visuotinio skausmo hitą gali tik labai brandi tauta!), nustekendami save ir savo ne itin kokią valstybę.
Tai gal, pagaliau, išmokim mylėti savo Tėvynę ir uždrauskim dvasios skurdžiams kurti pragarą čia.
P. S. įsivaizduoju, kiek stipriai ir nuolat A.Greitai įsimylėjęs Rusiją!