Savo opuse apie lietuviškąjį patriotizmą, konservatorių lyderis Andrius Kubilius kreipiasi į tautiečius su kilnia misija. Pasitelkdamas praeito šimtmečio filosofus, jis mėgina dar filosofiškiau apibrėžti, kas yra lietuvio patriotizmas: „Vyčio patriotai yra pergalių patriotai, jiems rūpi, kad Lietuva laimėtų ne tik krepšinį, kad ji būtų sėkminga ir globalioje konkurencijoje, kad veržtųsi į Vakarus ir visą pasaulį (...)“, „Rūpintojėlio patriotams nerimą kelia tai, kad globalizacija ir „ėjimas į Vakarus“ gali paplauti lietuviškas šaknis (...)“. Dar daugiau - Kubilius netgi apibrėžia, kokie yra didžiausi tikro patrioto tikslai ir kas yra tikrieli Lietuvos patriotai. Anot Kubiliaus, tikrieji yra tie, kurie saugo ir gina vakarietiškąsias vertybes. Kas tokie? Prezidentė ir konservatoriai! „Rusijos „minkštajai galiai“ artima lietuviška spauda aktyviai propaguoja tokį supaprastintą „patriotizmą“, kurio vienijanti tema – tariamai didžiausias Lietuvai pavojus yra jos vakarietiška orientacija ir per tai ateinantis „tikrųjų vertybių“ griovimas, todėl sąmoningai ar nesąmoningai yra bandoma įteigti, kad didžiausias blogis yra tos orientacijos tikslas ir instrumentas – Europos Sąjunga, bei tokios orientacijos varikliai ir gynėjai – konservatoriai ir Prezidentė.“
Galiausiai Andrius Kubilius sukala taškus, kas nėra patriotai: „Todėl tokio supaprastinto pseudopatriotizmo plėtra užima vis naujas erdves, ir tariamos meilės savo kraštui aistrų matome vis daugiau. Kai kam gal ir nuoširdžiai atrodo, kad mylint Lietuvą pakanka Kovo 11- ąją praeiti su trankia eisena Gedimino prospektu, garsiai šaukiant, kad Lietuva turi priklausyti tik lietuviams, kitiems atrodo, kad tikrai mylintys savo kraštą turi visų pirma apsaugoti Lietuvą nuo kažkokių japonų bandymų apgauti lietuvius su tariamai pavojingais „Hitachi“ reaktoriais, o Lietuvos gelmes nuo kokių nors niekšų „Chevron“, derlingas žemes nuo visų plėšikiškai nusiteikusių užsieniečių, o paprastus lietuvius nuo „įtartinų“ ir dar netgi žydrų neužmirštuolių“.
Tikimės, kad skaitytojam patiks šis buvusio šalies premjero opusas ir jie pagaliau susivoks, kas esą. O mes siūlome ištrauką iš Antano Maceinos knygos „Tautinis auklėjimas“. Kubilius opuso pradžioje prisipažįsta besiremiąs Maceina. Tačiau gal šios knygos taip ir nepaskaitė?
Ištrauka iš Antano Maceinos knygos „Tautinis auklėjimas“:
1. Patriotizmo pradai
a. Patriotinis jausmas
Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.
Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žemė. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.
Nostalgija yra jausminė patriotizmo apraiška. Žmogus, gyvendamas savame krašte, yra nuolatos ir savaime su juo sutapęs. Jo meilė savai žemei ir šitos meilės objektas sudaro jo psichikoje organišką vienybę. Jis nejaučia jokio tarp jų skilimo, nejaučia todėl nė gaivalingos meilės. Nuolatinis pasitūrėjimas meilės objektu, tarsi, malšina ir pačią meilę. Bet pakanka bent trumpam palikti savo šalį, pakanka atimti iš patriotizmo jo objektą, ir gimtojo krašto meilė apsireiškia visu smarkumu. Tik tada suprantame, kiek mes mylime savą žemę, ir kiek ji mums yra brangi. Su gimtosios šalies žeme mes esame suaugę ligi gelmių; ji yra tapusi, tarsi, mūsų būtybės dalimi; mes gyvename joje, ir ji gyvena mumyse. Ją todėl palikę, mes jaučiamės lyg palikę patys save, lyg atsiskyrę nuo savos būtybės dalies. Svetimas kraštas atskleidžia kažkokią tuštumą mūsų prigimtyje. Mes pasijaučiame nepilni ir savaime ilgimės to, kas šitą tuštumą užpildytų. Mes ilgimės savosios žemės. Nostalgija visų pirma yra gimtosios žemės pasiilgimas. Tiesa, mes ilgimės ir žmonių. Bet vieni žmonės niekados nesudaro tikrojo nostalgijos objekto. Šitas jausmas yra žymiai platesnis, negu pažinčių, draugiškumo ar giminystės ratas. Jis apima visą tautą ir visą tėvynę. Jis atsiremia į gimtąją žemę ir iš josios semiasi gyvybės. Kartais galima žmonių net nepasiilgti (pv. rusų tremtinių atveju), bet nostalgija dėl to nė kiek nemažėja. Charakteringa ir tai, kad Mozės nepasitikėjimas Dieviškąja Galybe jį atskyrė ne nuo žmonių, bet nuo pažadėtosios žemės. Ištrėmimas arba uždraudimas grįžti į savą kraštą yra didžiausia ir sunkiausiai pakeliama bausmė, nes ji ardo įgimtą žmogaus ryšį su žeme. Šitą mintį patvirtina Homero Odisėja, Ovidijaus Tristia, Goethes Iphigenie ir k.
Patriotizmas todėl pirmoje eilėje yra savaimingas prisirišimas prie gimtosios žemės. Kur tokio prisirišimo nėra, ten negali būti nė patriotizmo. Ten gali būti valstybinis susipratimas, pilietinė sąmonė, bet ne patriotizmas tikra prasme. Kaip tėvynės nėra be žemės, taip be žemės meilės nėra tėvynės meilės. Tiesa, vienas tik prisirišimas prie gimtosios žemės dar nėra pilnutinis patriotizmas. Patriotizmo išsivystymas eina ligi pačių žmogaus dvasios viršūnių. Bet jis prasideda nuo žemės. Patriotizmas, nepasiekęs dvasios, yra neatbaigtas ir todėl netobulas. Patriotizmas, neatsirėmęs į žemę, yra be materialinio pamato ir todėl nestiprus. Dvasia patriotizmą tvarko ir įprasmina, bet žemė jį gaivina ir ugdo.
Žmogaus ryšys su žeme nėra vienintelis tėvynę kuriąs veiksnys ir todėl nė vienintelis patriotizmo pradas. Tėvynė apima ne tik žemę, bet ir toje žemėje veikiančius žmones. Todėl ir patriotizmas yra meilė ne tik gimtojo krašto, bet ir tame krašte gyvenančių savos tautybės žmonių. Pilnutinis patriotizmas nėra įmanomas be savos tautos meilės. Gimtosios žemės meilė kyla iš ontologinio žmogaus ryšio su gamta ir padeda patriotizmui ontologinį pamatą. Tautiečių meilė atsiranda iš psichologinio žmonių pergyvenimo ir sudaro patriotizmui psichologinę atramą. Patriotizmas nėra tik ontologinis, bet jis taip pat nėra nė tik psichologinis. Patriotizmas yra visos žmogaus būtybės linkimas į savą žemę, į savą tautą ir į visa tai, kas yra su jomis surišta. Šituo atžvilgiu H. G. Lerchenfeldas teisingai patriotizmą vadina „suma jausmų, kurie žmogų riša su tėvyne ir tauta“3).
Patriotizmas, kaip jausmas, yra savaimingas dalykas. „Patriotizmas yra simpatija, savaime atsirandanti tarp visų tų, kurie yra palenkti tiems patiems aplinkos, kultūros, kalbos ir teisės veiksniams ... Patriotizmas nėra įsitikinimas“4). Prisirišimas prie savos žemės ir prie savų žmonių yra ankstesnis, negu reflektyvinis suvokimas arba valios pasiryžimas tarnauti tautai bei tėvynei. Šiuo atžvilgiu patriotizmas yra labai panašus į tą jausmą, kuris vaiką riša prie motinos. Vaikas myli savo motiną nuo pat gimimo dienos. Bet daug metų praeina, kol jis supranta šitos meilės vertę ir kilnumą. Taip yra ir su patriotizmu. Tėvynės bei tautos meilė glūdi giliausioje žmogaus prigimtyje. Ji trykšta iš pačių mūsų būtybės pagrindų. Patriotizmas yra pirmykštis elementas ir gaivalingas jausmas, „beveik nenugalimas, kuris mus pakelia ir neša, mūsų nepaisydamas“5). Daug amžių praeina, kol atbunda tautinė sąmonė ir kol žmonės supranta, kad šitas jausmas „yra vienas iš kilniausių žmogaus sielos nusiteikimų“6.
Patriotinis jausmas yra savas kiekvienam žmogui, nes jis yra pačios prigimties padaras. Nėra ir negali būti žmogaus, kuris būtų visiškai nepatriotas. Prisirišimą prie gimtosios žemės ir prie tautiečių galima ugdyti ir tobulinti, galima apvaldyti ar nustelbti, bet jo negalima išnaikinti. Net ir didžiausi kosmopolitai savą kraštą ir savą tautą pergyvena kitaip, negu svetimąją. Klaidingos idėjos gali aptemdyti proto nusistatymą. Bet jos negali išdildyti savaimingo prigimties linkimo į tuos, iš kurių ji yra gavusi savo esmės dalį. M. de Munnynckas teisingai sako, kad „normalus žmogus yra būtinai patriotas“7). Normalus žmogus, kurio prigimtis yra sveika, visados jaučia ryšį su sava žeme, kuri pirmoji aktualizavo ontologinį jo linkimą į gamtą, ir su savais žmonėmis, į kurių gyvenimą ir likimą yra įjungtas ir jo asmuo. Kova su patriotiniu nusiteikimu yra kova su pačia savo prigimtimi, kuri, pasak rymiečių, išvyta visados grįžta.
1) G. de Montenach, Formation et education du patriotisme, 8 p.
2) Psychologie du patriotisme, 76 p.
3) Staatslexikon, IV, 79 šp. hrsg. v. H. Sacherer.
4) M. de Munnynck, Psychologie du patriotisme, 76 p.
5) J. V. Ducatillon, O. P., Le vrai et le faux patriotisme, 70 p. Paris 1933.
6) Ducatillon, op. cit. ibd.
7) op. cit. 74 p.