Ištrauka iš knygos apie Lietuvos teismų darbą

Ištrauka iš Aldonos Meilutytės baigiamos rašyti knygos apie Lietuvos teismų darbą.

Viena A.Drižiaus byla

Aprašysiu tik vieną A.Drižiaus baudžiamąją bylą, kurioje Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. spalio 19 d. nutartimi pripažino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis teisėtas bei pagrįstas, todėl A.Drižiaus apeliacinį skundą atmetė. Nuosprendis įsiteisėjo. Šią baudžiamąją bylą A.Drižius “užsidirbo” dėl to, kad pateikė teismui prašymą nušalinti teisėją A.Survilienę. Tai jau dešimtoji A.Drižiui iškelta baudžiamoji byla.

Už ką konkrečiai šį kartą nuteistas A.Drižius? Jis apkaltintas pagal Baudžiamojo kodekso 232 straipsnį, nubaustas už nepagarbą teismui. Štai kaip apibūdinamas kodekse šis nusikaltimas:

Tas kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų.

A.Drižius apkaltintas įvykdęs šiuos “nusikalstamus” veiksmus: sužinojęs, kad jo skundą dėl to, kad neteisėtai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nagrinės teisėja A.Survilienė, jis pareiškė nušalinimą šiai teisėjai, kuri jau anksčiau buvo nagrinėjusi jo bylas. Štai kaip jis nurodė priežastis, kodėl jis nepasitiki teisėja A.Surviliene ir prašo ją nušalinti:

“Vakar gavau pranešimą, kad mano skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo rašytinio proceso tvarka nagrinės nuolat dokumentus šiame teisme klastojanti teisėja A.Survilienė. Prašau nušalinti šią pseudoteisėją nuo mano skundo nagrinėjimo, kadangi ji nuolat atlieka nusikalstamą veiką – klastoja dokumentus, t.y. savo nutartis”, “…šį ikiteisminį tyrimą nutraukti nurodė, žinoma, ta pati Survilienė, kuri jau seniai aptarnauja nusikaltėlius, padėdama jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės”, “…nors įstatymas įpareigoja teisėjus vertinti pateikiamus įrodymus ir dėl jų pasisakyti, Survilienė tai daryti atsisako ir taip nuolat daro nusikaltimą, kuris įvardijamas “Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi” ir dokumentų klastojimas”, “…Žodžiu, prašau daugiau niekada neprileisti ponios Survilienės prie mano skundų nagrinėjimo, nes aš puikiai žinau, kad ji dirba nusikaltėliams ir pati yra nusikaltėlė.”

Taip šie A.Drižiaus prašymo nušalinti teisėją teiginiai, kaip užgauliai pažeminantys teisingumą vykdančius teismą ar teisėją, nurodyti Kauno apygardos teismo nutartyje.

Kad būtent tokia forma pateikęs argumentus A.Drižius siekė įtikinti teismą, kad teisėja A.Survilienė negali nagrinėti jo skundo, abejonių kilti neturėtų. Tai reiškia, kad A.Drižiaus tikslas rašant prašymą buvo ne pažeminti ar paniekinti teisėją A.Survilienę ar teismą, bet tokia forma jis išreiškė argumentus, kodėl ši teisėja turi būti nušalinta nuo jo skundo nagrinėjimo.

A.Drižius pavadino A.Survilienę “pseudoteisėja” todėl, kad jis teigė, jog ši teisėja nuolat klastoja dokumentus, tuo atlikdama nusikalstamus veiksmus, nes piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, padėdama nusikaltėliams išvengti baudžiamosios atsakomybės; be to, pažymėjo, kad teisėja A.Survilienė pažeidžia įstatymą, nes nagrinėdama bylas nevertina pateikiamų įrodymų ir dėl jų nepasisako. Dėl dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, A.Drižius teisėją A.Survilienę vadino nusikaltėle. A.Drižius įsitikinęs, kad ši teisėja ne tik nevykdo teisingumo, bet padeda nusikaltėliams išvengti baudžiamosios atsakomybės ir todėl pati vykdo nusikaltimus.

Kokias aplinkybes privalėjo nustatyti teismas, nagrinėdamas šią bylą? Visų pirma, išsiaiškinti, kodėl A.Drižius kaltina teisėją, kad ji klastoja dokumentus ir kad piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, nevertindama pateiktų įrodymų. Jeigu teismas nustatytų, kad neturėdamas jokio realaus pagrindo, vien tik siekdamas apšmeižti, pažeminti ir paniekinti teisėją, A.Drižius tyčia šitaip parašė apie teisėją A.Survilienę, jis privalėtų būti baudžiamas. Tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis būtų teisingas ir teisėtas.

Tačiau vien tik pareiškimas, kad teisėjas nesąžiningai atlieka tarnybines pareigas, negali būti vertinamas kaip nepagarba teismui. Jeigu A.Drižius pateikia teismui konkrečius pavyzdžius, kurie rodo, kad ši teisėja yra iš tikrųjų suklastojusi vieną ar daugiau dokumentų, kad ji iš tikrųjų nevertino pateiktų įrodymų, priimdama procesinius sprendimus (nežiūrint, kad teisėja už tokius veiksmus ir nebūtų oficialiai bausta), tokiu atveju A.Drižius negalėtų būti baudžiamąja tvarka apkaltintas nepagarba teismui. Tai aiškiai rodytų, kad A.Drižiaus tyčia buvo nukreipta ne parodyti nepagarbą teismui, o išreikšti motyvus, kodėl teisėja A.Survilienė privalo būti nušalinta nuo jo bylos nagrinėjimo.

Kaip galima suprasti iš Kauno apygardos teismo nutarties, nei pirmosios instancijos teismas (kai šią A.Drižiaus bylą išnagrinėjo eksperimentais neteisėtai paleisdamas iš arešto sunkių nusikaltimų padarymu įtariamus asmenis išgarsėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas D.Grizickas), nei apeliacine tvarka nagrinėdama bylą Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų kolegija šios esminės aplinkybės visai nevertino. Dar daugiau: nutartyje Kauno apygardos teismo teisėjai nurodė, kad ši aplinkybė neturi jokios reikšmės! Štai kaip teisėjai Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė ir Algerdas Urbšys parašė:

“Nors apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo priimtų sprendimų kitose bylose ir jų pagrįstumo bei netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismo priimti sprendimai kitose bylose šioje baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl A.Drižiaus nuteisimo pagal BK 232 straipsnį, neturi jokios reikšmės apelianto padarytos veikos vertinimui, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 255 straipsnio 1 dalis)”.

Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 1 dalyje nurodyta apie bylos nagrinėjimo teisme ribas:

Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisėjai K.Dargužis, D.Šiugždinytė ir A.Urbšys nesibodi griebtis akivaizdžios demagogijos: juk neprašė teisiamasis A.Drižius, kad teisėjai šioje byloje teistų teisėją A.Survilienę dėl dokumentų klastojimo ar kitų jos padarytų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikalstamų veiksmų. A.Drižius tik pagrindė savo teiginius, kodėl jis įsitikinęs, kad teisėja A.Survilienė padarė nusikaltimus, todėl pavadino ją nusikaltėle ir prašė, kad ji būtų nušalinta nuo jo bylos nagrinėjimo.

Teisėjai net susipainiojo savo vertinimuose: rašo, kad aplinkybės, jog kitose A.Drižiaus bylose priimti įstatymą pažeidžiantys sprendimai šiai bylai neturi jokios reikšmės, bet kartu pažymėjo, kad A.Drižiaus pasisakymai apie teisėją A.Survilienę “neatitinka tikrovei”.

Kodėl jie neatitinka tikrovei? Teismas privalėjo apie tai nurodyti nutartyje, bet apie tai nei žodžio. Tai rodo, kad ne tik teisėja A.Survilienė, bet ir Kauno apygardos teismo teisėjai K.Dargužis, D.Šiugždinytė ir A.Urbšys nevertina pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisako. Tik paneigus A.Drižiaus pateiktus įrodymus, kad A.Survilienė klastoja dokumentus ir atlieka kitus jo nurodytus nusikalstamus veiksmus, A.Drižius galėjo būti pripažintas kaltu.

Teisiamojo A.Drižiaus pasisakymai apie teisėją A.Survilienę yra jo pateikti teismui įrodymai, kuriuos teismas privalo vertinti. Įstatyme – Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vadinasi, A.Drižiaus pateiktus įrodymus apie tai, kad A.Survilienė klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi teismas privalėjo įvertinti. Kadangi teismas šiuos įrodymus atmetė, privalėjo nurodyti motyvus, kodėl A.Drižiaus pateikti įrodymai atmetami.

Kauno apygardos teismo nutartis šioje A.Drižiaus byloje akivaizdžiai neteisėta, nes šiurkščiai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas – teismas nevertino A.Drižiaus pateiktų įrodymų, tyčia neteisėtai tvirtindamas, kad jie neturi jokios reikšmės. Kaip gali neturėti reikšmės įrodymai, kuriais A.Drižius neigia savo kaltę, aiškindamas, kad jis neturėjo tikslo (tyčios) reikšti nepagarbą teismui, o pareikšdamas, kad teisėja A.Survilienė nagrinėdama bylas daro nusikaltimus, pagrindė savo prašymo reikalavimą nušalinti nuo jo bylos nagrinėjimo teisėją A.Survilienę. Reikia tikėtis, kad kasacinė instancija į tai atsižvelgs.

Būtina pažymėti ir tai, kad A.Drižius prašyme nušalinti teisėją nevartojo jokių keiksmų, jokių pažeminančių, pasityčiojančių ar kitokių nepagarbą teismui ar teisėjai A.Survilienei išreiškiančių žodžių ar išsireiškimų. Jis tik nurodė, kad prašo teisėją A.Survilienę nušalinti nuo jo bylos nagrinėjimo, nes ši teisėja daro nusikaltimus, nagrinėdama bylas. Vien tik nurodymas, kad teisiamasis nepasitiki teisėja, kuri jo įsitikinimu nesąžiningai nagrinėja bylas, negali būti kvalifikuojamas kaip teismo negerbimas ir žmogus už tai pripažįstamas nusikaltėliu.

Kai teisiamasis A.Drižius teismui pateikia įrodymus, kodėl jis įsitikinęs, kad teisėja A.Survilienė nagrinėdama bylas klastoja dokumentus ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, teismas privalo šiuos A.Drižiaus nurodytus faktus patikrinti ir dėl jų pasisakyti nuosprendyje. Kita vertus, ar gali A.Drižius, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos gyventojas, gerbti teismą ir teisėjus, kurie vykdydami teisingumą piktnaudžiauja tarnybine padėtimi?

Pagalvokime, kokį precedentą sukuria ši byla. Ji rodo, kad vien už tai, kad žmogus, įsitikinęs, jog teisėjas nesąžiningai vykdo teisingumą apie tai viešai pareiškia, jis persekiojamas baudžiamąja tvarka ir baudžiamas kaip nusikaltėlis. Ar visuomenė gali gerbti tokius teisėjus ir tokius teismus? Dar svarbiau: ar visuomenė gali toleruoti tokius teismus?