Izraelis rinkimų kryžkelėje: eisi į kairę – prieisi Hamastaną, eisi į dešinę – moralę prarasi

Kovo mėnesį, per atokvėpį tarp Purimo ir Pesacho švenčių, izraeliečiai eis prie balsadėžių, kad pirmalaikiuose rinkimuose išrinktų atstovus į dvidešimtąjį Knesetą. Benjamino Netanyahu, Izraelyje familiariai vadinamo Bibi, vadovaujama dešinės ir centro koalicija išsilaikė mažiau nei dvejus metus. Nepaisant to, visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad didelė rinkėjų dalis yra ir vėl linkusi savo balsus skirti Bibi vadovaujamai „Likud“ partijai.

Apie „Likud“ kalbama ir rašoma daug – ypač garsiai girdimi kritikų balsai. Štai vienas jų klausia, ar legendinis „Likud“ įkūrėjas, sąžinės ir žodžio žmogus Menachemas Beginas (kadaise NKVD kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime) bepažintų šią partiją. Tačiau šunys loja, o karavanas eina, ir gruodžio 31 d. Bibi buvo perrinktas „Likud“ partijos pirmininku. Tai reiškia, kad kovo 18 dieną tikriausiai jis kalbėsis su Izraelio prezidentu R. Rivlinu kaip „Likud“ kandidatas formuoti vyriausybę (apibendrintais paskutinės gruodžio mėnesio savaitės rinkėjų apklausos duomenimis, „Likud“ prognozuojama 22,6 mandato iš 120). Nors Izraelio prezidento institucija neturi didelių politinių galių, vyriausybės formavimo procesas yra išimtis: suskaičiavus rinkimų rezultatus, prezidentas bendrauja su išrinktų į Knesetą partijų lyderiais, kol apsisprendžia, kuriam iš jų pasiūlyti formuoti vyriausybę. Taigi, šansų tapti naujuoju Izraelio premjeru turi visų partijų, perkopusių 3,25 proc. balsų kartelę, pirmininkai.

Rinkėjų nuomonės apklausų rezultatai rodo, kad pagrindiniai „Likud“ konkurentai yra Yitzhako Herzogo Darbo partija ir Tzipi Livni vadovaujama „Hatnuah“, gruodžio pradžioje sutarusios drauge šturmuoti rinkimus – jiems prognozuojama ne mažiau kaip 23 mandatai. 2014 metai T. Livni, Bibi vyriausybės teisingumo ministrei ir Izraelio taikos derybininkei su palestiniečiais, buvo nelengvi: taikos derybos žlugo, o koaliciją temdė nesutarimai tarp dešinės ir centro, galiausiai nulėmę jos žlugimą. Atsikandusi dešiniųjų nacionalistinių aspiracijų, T. Livni pasirinko partiją su tuo pačiu tikslu – nesibodint kompromisų siekti dviejų valstybių sprendimo, t.y. taikos sutarties su palestiniečiais pasirašymo ir jų valstybės įkūrimo. Nors Izraelio kairieji yra neretai kaltinami šalies saugumo interesų nepaisymu vardan siekio įtikti tarptautinei bendruomenei, T. Livni užsidirbo taškų, kai JAV valstybės sekretorius J. Kerry patvirtino, kad B. Obamos administracija, priimdama sprendimą bent iki Izraelio rinkimų nepalaikyti vienašališkų palestiniečių aspiracijų Jungtinėse Tautose, atsižvelgė būtent į T. Livni ir tuometinio šalies prezidento S. Pereso argumentus. O opozicijos lyderis Y. Herzogas negaili kritikos B. Netanyahu ir yra viešai deklaravęs savo siekį jį pakeisti ministro pirmininko poste. Sėkmės atveju premjero pareigas jis eitų dvejus metus, o kitus dvejus šis postas atitektų T. Livni.

Kitoje politinio spektro pusėje – dešinioji „Bayit Yehudi“ partija, kuriai vadovauja charizmatiškas, nacionalistinių pažiūrų neslepiantis Naftali Bennettas. Jam Bibi vyriausybėje teko net keli ministro, įskaitant ekonomikos, portfeliai. N. Bennettas pasisako už žydų nausėdijų plėtrą ir prieš dviejų valstybių sprendimą, kuriuo vadovaujantis Vakarų Krante būtų įkurta Palestinos valstybė. N. Bennetto teigimu, šis sprendimas pareikalautų kompromiso dėl nacionalinio saugumo ir paliktų rytinę Izraelio sieną pažeidžiamą. „Bayit Yehudi“ lyderis, nuolat ironiškai referuojantis apie tarptautinės bendruomenės spaudimą ir nuolatinį Izraelio, kaip kaltosios šalies, pozicionavimą, savo rinkimų kampanijos moto pasirinko skambų šūkį „Nuo šiandien mes nebeatsiprašinėjame“. „Bayit Yehudi“ orientuojasi ne tik į hebrajiškai kalbančius Izraelio senbuvius, bet ir į anglakalbius, Izraelin repatrijavusius žydus bei į rėmėjus diasporoje – šiai auditorijai yra skirtas 2014-ųjų spalio mėnesį įkurtas anglakalbis partijos forumas. Prognozuojama, kad šios komunikacijos ir viešųjų ryšių priemonės bus sėkmingos, o „Bayit Yehudi“ drauge su „Tekuma“ partija Knesete gaus ne mažiau kaip 15 mandatų.

Kita dešinės partija, šiuo metu krečiama korupcijos skandalo – „Yisrael Beitenu“. Iš Moldovos kilęs, V. Putinui simpatizuojantis ir rusakalbių šalies gyventojų mėgstamas partijos lyderis Avigdoras Liebermanas garsėja drąsiais ir ne visuomet taktiškais pareiškimais. B. Netanyahu vyriausybėje užimdamas užsienio reikalų ministro pareigas, 2014 metų rugsėjį jis viešėjo Lietuvoje. Kūčių vakarą Izraelio ir tarptautinėje žiniasklaidoje buvo paviešinti partijos narių įtarimai korupcija ir netgi jų sulaikymai netruko neigiamai atsispindėti visuomenės nuomonės apklausose. Apibendrintais duomenimis, gruodžio pabaigoje „Yisrael Beitenu“ buvo prognozuojama aštuoni Kneseto mandatai. Nors A. Libermanas su šeima gyvena Nokdim nausėdijoje Vakarų Krante, jis neatmeta dviejų valstybių sprendimo. Tokia pozicija jam leis išlikti lanksčiam ir sudaryti koaliciją tiek su dešiniaisiais, tiek su centru ar net kairiosiomis jėgomis.

Izraelio politiniame spektre yra unikalios žydų ultraortodoksų partijos – UTJ, „Yahadut Hatorah“, „Shas“ (ir nuo jos atskilusi „Ha’am Itanu“). Nors kiek daugiau nei penktadalį Kneseto narių sudaro moterys, nė viena parlamentarė neatstovauja žydų ultraortodoksų partijoms. Šiai situacijai iššūkį meta ultraortodoksių moterų grupė, inicijavusi kampaniją „Nebus moters kandidatės – nebus ir moterų balsų“, skatinančią boikotuoti partijas, kurių rinkimų sąrašuose nėra moteriškos lyties atstovių. Socialiniame tinkle „Facebook“ kampanija sulaukė populiarumo, o viešajame diskurse – aršios ultraortodoksų partijų reakcijos. UTJ narys rabinas Mordechai Blau netgi pagrasino, kad moterų, kurios sugalvos bendradarbiauti su kitomis (ne ultraortodoksų) partijomis, vaikai bus pašalinti iš religinių mokyklų, o darbdaviai – boikotuojami bendruomenės.

Tikėtina, kad į Knesetą išrinktos ultraortodoksų partijos sieks išlaikyti esamą valstybės ir religijos santykio status quo ir sustabdyti mėginimus labiau integruoti ultraortodoksus į Izraelio visuomenę. Pavojų šiam status quo kelia 2014 metų kovą priimtas įstatymo projektas, pagal kurį ultraortodoksų jaunuolių skaičius kariuomenėje iki 2017 metų turėtų būti laipsniškai didinamas. Kiti ultraortodoksams aktualūs klausimai – parama religinėms mokykloms (ješivoms) ir daugiavaikėms religingoms šeimoms. Esama spekuliacijų, kad B. Netanyahu šios ultraortodoksų aktualijos puikiai žinomos ir kad būtent slaptas Bibi ir ultraortodoksų partijų susitarimas paspartino rinkimus. Tiesa, partijos „Shas“ lyderis šias spekuliacijas griežtai paneigė teigdamas, kad partija yra pasiryžusi bendradarbiauti su bet kuo, kas pritars dviem pagrindiniams partijos siekiams – sumažinti PVM būtiniausioms prekėms ir patvirtinti minimalų 30 šekelių valandinį atlyginimą. UTJ ir „Yahadut Hatorah“ prognozuojama aštuoni, „Shas“ – ne mažiau kaip 5, o „Ha’am Itanu“ – ne mažiau kaip 3 mandatai.

Likusias vietas Knesete turėtų pasidalinti nuo „Likud“ atskilusi „Kulanu“ partija, centristai iš „Yesh Atid“, kurių lyderis Yairas Lapidas mėgino jėgas B. Netanjahu koalicijoje kaip finansų ministras, tačiau drauge su T. Livni buvo atleistas iš pareigų, taip pat nuosaikūs „Meretz“ partijos kairieji bei Jungtinis arabų frontas (dėl jo bendros pozicijos derasi arabų partijos „Hadash“, „Ra‘am-Ta‘al“ ir „Balad“).

Apskritai prognozuojama, kad dešiniosios ir religinės partijos turės dvidešimčia mandatų daugiau nei centro, kairės ir arabų atstovai. Kita vertus, iki rinkimų lieka daugiau nei du mėnesiai, ir, kaip kad „Yisrael Beitenu“ rinkiminę kampaniją aptemdė korupcijos šešėlis, taip ir kitoms partijoms dar gali iškristi tiek džiokeris, tiek kryžių dviakė. Žinome tik tiek, kad dvidešimtajam Knesetui lengva nebus: jam teks kontroversiškas ankstesnės vyriausybės palikimas, įskaitant žydų tautinės valstybės ir ultraortodoksų karinės prievolės įstatymų projektus, įstrigęs Artimųjų Rytų taikos procesas, didėjančios išlaidos gynybai ir taip pat sparčiai stiprėjantis tarptautinės bendruomenės spaudimas.