J. Žilinskas: „Virtualybė negali ir neturi pakeisti realybės“

Jau rašėme apie tai, kad mokslinė fantastika ir technologijos – neatsiejama. Julesas Verne'as mūsų kasdienybės technologijas aprašinėjo prieš pusantro šimto metų, Philipas K. Dickas, Isaacas Asimovas – prieš porą dešimtmečių.
Žvelgimas į ateitį nesvetimas ir lietuviams. Turime profesorių, prieš keturis dešimtmečius iki jo atsiradimo papasakojusį apie išmanųjį telefoną, turime ir mokslinės fantastikos rašytojų.

Tad kalbamės su Justinu Žilinsku – juristu, publicistu, ir rašytoju ir pirmojo lietuviško technologinės fantastikos romano autoriumi.

Tradicinis klausimas kiekvienam „NK“ pašnekovui – kuo prasidėjo Jūsų kompiuterinė patirtis?

Pirmasis sovietinis „buitinis“ kompiuteris BK-0010, kurį tėtis savaitgaliams parnešdavo iš darbo. Juodas korpusas spalvoti plėveliniai klavišai! Atrodo, 8 KB RAM atminties, išorinis kaupiklis – kasetė. Monitorius – televizorius „Raduga“. Iš pradžių akys sproginamos nuo super žaidimų: "Diversantas" (diver), "Tetris", "PROFI" (lyg ir taip vadinosi), "Klad", "Land"... Ir, ilgainiui, programavimo pradmenys FOCAL ir BASIC‘u. Tuomet jau kelias vedė į VU laboratorijas – ten buvo „neįtikėtino“ greičio UKNC, pas draugus, kurie turėjo „Sinclair“, t.y. ZX SPECTRUM – ak, kokia grafika! Kol 1990 turbūt namie atsirado PC XT. Ech, laikai... Ir svajonės kada nors turėti „nuosavą žaidimų kūrimo firmą“...

Justinai, esate turbūt pirmasis lietuvis, parašęs literatūrinį kūrinį, įkvėptą kompiuterinio žaidimo. Prašau, papasakokite plačiau apie tai?

Toks tas ir „kūrinys“ – apsakymas. Bet galvoju – ar tikrai man turėtų būti skirti šie laurai, ar E. Egidijui Šantarui ir Mykolui Starkauskui, kurių kūrinys apie kompiuterinio žaidimo paveiktą žmogų pasirodė „Geriausioje Lietuvos fantastikoje 1997“, kai aš dar tik internetuose rašinėjau? O apsakymo kilmė labai paprasta: kaip ir visi, žaidžiau „Doom“ ir „Quake“. Vienas minties žingsnis pirmyn – o kodėl nėra tokio atrakciono? Antras žingsnis pirmyn – o kas būtų tie „monstrai“? Tik, pamenu, koks mane užplūdo nusivylimas perskaičius Sergejaus Lukjanenko „Atspindžių labirintą“ – supratau, kad joks aš ne novatorius, pasirodo, apie tai jau rašyta, ir štai kodėl kai kurie skaitytojai niurnėjo: „bet šitą mes skaitėme!“ 

Kokia Jūsų - kaip tėvo - pozicija kompiuteriniame fronte?

Niekam nenoriu dalinti nei receptų, nei nurodymų, bet kol kas naudojimąsi kompiuteriu vaikams riboju, ir smarkiai. Man šiek tiek šiurpą kelia keturmečiai, paskendę iPaduose. Matyt, aš esu visgi valstietis-laukinis, t.y. labai aiškiai suvokiu, kad virtualybė ir ypač jos sąlyginumai jokiu būdu negali ir neturi pakeisti realybės. Aš pradžioje noriu, kad vaikas mokėtų dirbti su paprastomis medžiagomis, kad jis žinotų, kaip atrodo ir kaip jaučiasi bei skyla medis, kas yra metalas ir kodėl jis kietas, kad jeigu šoksi iš trečio aukšto, taip lengvai neatsikelsi ir nenubėgsi. Ir visada turiu mintyse tai, kad užtenka dingti elektrai, ir visa virtualybė, visi kompiuteriai, visi įgūdžiai pavirs niekuo. Todėl man be galo smagu stebėti, kaip vaikai meistrauja iš medžio, popieriaus, netgi „Lego“, ir aš labai tikiuosi, kad kai jie prisės prie kompiuterio, bus galima kalbėti ne apie šiaip žaidimą, o apie kūrybinį ir žaidimą, ir gal net programavimą. Man visgi kūryba (taip pat ir techninė) yra didžiausias būties įprasminimas. O dar jeigu apokalipsė – ką darytų visi kompiuterių genijai? 

O kompiuteriniai žaidimai? Socialiniame tinkle buvote sukūręs diskusijų giją apie tai, bet kokia Jūsų paties asmeninė nuomonė apie tai?

Žaidimai yra pelkė. Ir man joje murkdytis labai patiko (ir patiktų), bet kartais tiesiog nugali įgimta tinginystė atsinaujinti „geležį“ (nors „The Witcher“ vis tiek reiktų kada pamėginti) ir tada tiesiog nėra ką žaisti, che. Vaikams leidžiu žaisti tam tikrus lavinančius žaidimus, bet ne reguliariai, o dažniau kai labai reikia užimti, ir kito kelio nelabai yra.

Esate profesionalus teisininkas - bet kaip asmeniškai vertinate visus tuos piratinius/antipiratinius susirėmimus? Kuria kryptimi reikėtų judėti?

Dabartinis autorių teisių modelis akivaizdžiai neadekvatus. Tačiau klausimų čia yra daug. Pvz., jeigu esi muzikantas, tau laisvai dalintis muzika – tai kelias prikviesti daugiau žmonių į koncertus ir taip užsidirbti. Bet jeigu esi rašytojas – šitas modelis jau netinka, tavo kūrinys iškeliauja ir tau nieko nebeatneša, o juk nepradėsi imti bilietų už „susitikimus su skaitytojais“, na, nebent koks Danu Brownu ar Paolo Coelho būtum. O kur dar patentai ir panašūs dalykai... Aš manau, kad LANVA, ACTA ir kt. yra tam  tikros sistemos konvulsijos, šitie modeliai vis tiek žlugs, turės keistis. Blogiau tai, kad alternatyvos pakankamai neaiškios – kaip ten ir avį regėti sveiką, ir vilką sotų, ir dar piemenį patenkintą... 

Esate pirmasis lietuvis, publikavęs futuristinę-technologinę apysaką apie daugmaž 3000-uosius metus. Jame pirmąkart lietuviškojoje literatūroje naudojama neurosąsajos idėja, kurią pavadinai „Dvyniu“. Iš kur kilo ši idėja tais dar technologiškai gana gūdžiais 2002-aisiais?

Bijau, kad iš Williamo Gibsono „Neuromancer“ ir „įasmenintų“ kompiuterių kaip „HAL-9000“ ar „Motinos“ iš „2001 Kosminės odisėjos“ ar „Svetimo“. Tik tiek, kad iš Gibsono pasiskolinau „išplėstąją realybę“ arba matymą tinklainėje, o iš „įasmeninimo“ – vardą, kurį perkėliau į smegenų neuroimplantą. Juks mes vis tiek esame įpratę bendrauti vardais, o neurosąsajose privalės būti informacijos skirtis „sau“ ir „išorei“, tad kodėl gi ne vardu? Tiesa, jeigu „Genome 3000“ „dvynys“ tik – patogus ir madingas aksesuaras, „Lede“ jis tampa problemos ašimi, t.y. ar kompiuterizuotos mūsų smegenys nepakibs, ir kas bei kaip galės nuspausti Ctrl+Alt+Del? Mieli man šie kūriniai, teoriškai turėtų būti ir trečia dalis – dar toliau į priekį...

Kas ir kaip įkvepia Jus bandyti įsivaizduoti ateitį? Ir dar – tokią tolimą?

Aš – prastas futuristas. Pirmiausia, per greitai tikiuosi pokyčių, antra, vis tiek manau, kad žmogaus taip lengvai nepakeisi. 6-7 tūkst. daugiau mažiau civilizuoto gyvenimo yra menkniekis lyginant su visu gamtiniu užtaisu. Tad ateitis mano kūriniuose dažnai yra tik anturažas, tik žaidimas, panašus į Jameso Bondo žaisliukus, o noriu remtis kitais, labiau socialiniais, labiau žmogiškais pagrindais. Būtent dėl to ir „Genome 3000“, ir „Lede“ užkabina visuomenės konflikto idėją: kas bus, kai viena visuomenės dalis kibernetizuosis (ir tai bus brangus malonumas, kaip ir visos plastinės operacijos ar produktai iš „i“ raidės), o kita – ne. Ir ne tik iš skurdo – bet ir iš principo: etinio, moralinio, religinio. Ar ne tas pats dabar jau vyksta su klonavimu ir kamieninėmis ląstelėmis?

Grįžkime dvi dešimtis metų atgal, į 1993-iuosius. Kokią tuometinę ateitį – t. y. dabartinius 2013-uosius – įsivaizdavote, technologine prasme? Kurie skirtumai tarp fantazijos ir realybės didžiausi?

Būtų labai sunku atsiminti. Bet puikiai žinau, kad net 1999 turbūt apsakyme „Auridium“ Lietuvą po keliolikos metų vaizdavau kaip gūdžią provinciją, kuriai nesišvietė joks NATO ar kita padorių valstybių draugija. Technologine prasme buvo aišku, kad kompiuteriai ir toliau tobulės žvėrišku tempu. Labai tikėjausi tokio dalyko kaip dabartiniai „Google Glass“ jau gerokai anksčiau, taip pat – kažkokio neurosąsajos modelio. Apsirikau. Galbūt taip – labiau tikėjau įvairovės ir kiborgizacijos nei interneto/mobiliųjų plėtra, bet nesulaukiau nei vieno, nei kito. Ir turbūt visą laiką laukiau proveržio kosminėse technologijose – pamenu, dar kokiais 1985 m. skaičiau  „Moksle ir gyvenime“ prognozę, kad iki XX a. pabaigos žmonija gebės pagaminti aparatus, judančius bent šimtosiomis šviesios greičio dalimis – bet nepagamino. Ir baisiai gaila Šatlų programos – jie bent jau įvaizdžiu buvo artimiausi erdvėlaiviams...

Bet tikrai neįsivaizdavau, kad atsiras toks intensyvus bendravimas internetu. Ir pačio interneto neįsivaizdavau, o apie jo plėtros greičius ir galimybę keistis informacija - iš viso tyliu :)

Kaip manote, kada Dirbtinis Intelektas (DI) prilygs žmogiškajam intelektui?

„Mėslitos“ direktoriaus? Dabar man atrodo taip: kol gyvenimo patirties nedaug, prognozes dalinti į kairę ir dešinę – paprasta. O kai truputį susitupi, imi suprasti, kad prognozė be pagrindo, kuriam reikia specialių žinių – mažai ko verta. O kadangi specialių žinių DI srityje neturiu, tad net ką nors manyti sunku – 50 metų? Be to, ką reiškia „prilygti“? Viena, turėti tas pačias teorines galimybes, kita – sugebėti atkartoti visą žmogaus intelekto įvairovę...

O ar jį aplenks?

O kam jam sustoti? Kiek bus galima siužetų iš to išpešti!

Ar Kompiuteris kada nors sukils prieš Žmogų?

Be abejo. Maniškiai tai daro porą kartų per savaitę. Bet kol kas laimiu!

Kaip rašytojas fantastas-futuristas - gal galėtumėte pateikti trumpą vaizdelį, kaip atrodys, tarkime, tradicinis šeimos rytas po 50 metų?

Turbūt būsiu itin nuobodus, bet jis atrodys panašiai: bus stalas, prie kurio pusryčiaujama. Bus įranga, kuria gaminamas maistas. O kai kur nebus nei stalo, nei maisto – tik plika žemė. Robotai? Galimas daiktas, jų jau bus – ypač kokioje nors Japonijoje. Kitur – pasaulyje tiek daug žmonių, kad turėti žmogų – tarną vis dar labiau apsimokės nei robotą. Matyt, atsiras nauji informacijos sklidimo keliai, vietoj to poreikio sužinoti „kur mes būsime šį vakar, ką mes veiksime rytoj“. Maistas tiesiai į veną? Abejoju, nebent Marsas B kolonijoje.

O 2113-aisiais?

Žinau tik, kad jie bus visai kitokie, palyginus su tuo, ką čia parašyčiau ir mano prognozės atrodys juokingos nelyg teleksai A. Lemo „Soliaryje“. 

Kaip, dirbdamas tokį visiškai nefantastinį darbą – juristas, teisės profesorius, VRK narys - surandate laiko kūrybai?

Darbą dirba galva, kuria irgi galva. Kūryba, tiesą sakant, yra mano nuolatinė būsena – ar tai būtų tekstai, ar dainos, ar koks namų prietaiso ar konstrukcijos taisymo planas. Darbas yra darbas, kartais – įdomus, įkvepiantis, kartais – rutina per „reikia“, ir „nenoriu, bet reikia“. Tačiau svarbiausia, kad mintyse atsirastų „paveikslėlis“ – vaikai sumigo, yra valanda iki miego? Puiku, rašau. Sėdžiu servise, kol keičia traukę? Rašau. Dirbu. O jeigu dar sumažinčiau mirkimą virtualybėje... 

Ką kuriate dabar? Ar netrukus sulauksime dar fantastinių-futuristinių kūrinių?
Jau pasirodė, ir kol kas tik „Pegasas“ knygynuose bei pegasas.lt ir knyguklubas.lt platinimo sistemose - mano naujausias romanas „KGB vaikai“. Šįsyk – ne žvilgsnis į priekį, o atgal, į 1996-ųjų Lietuvą. Kažkuriuo momentu pajutau, kad noriu atsimojuoti su tuo jaunos jaunystės dešimtmečiu, o mano ir fantastika dažniausiai kvepėdavo detektyvu, tad ir sukaliau tokį nuotykinį, istorinį ir vėlgi su trupučiu fantastikos trilerį: paslaptingi sąrašai, persekiotojai, išvažiavimai iš Lietuvos su vizomis, treninguoti banditai, jau dingusios kavinės ir kitos vietos, ir švininis sovietmečio šleifas, laužęs ir keitęs žmonių likimus. Kol kas atsiliepimai nemažai žadantys, tad ateities planai tikrai priklausys nuo to, kaip seksis šiai knygai (beje, daugiau apie ją galite pasiskaityti kgbvaikai.lt). 

Dirbu prie vieno naujo unikalaus projekto paaugliams (daugiau istorijos nei fantastikos), bet mintyse vis labiau sukasi fantasy, nes „Gugio – girių kauko ir žmonių draugo“ (mano „knygos visai šeimai“, patekusios net į mokyklinės literatūros sąrašus – vėlgi, gugis.lt) skaitytojai vis mygia galvoti apie tęsinį. Ir svarbiausia tai, kad ten, Kaukašlaityje, tikrai kažkas dedasi, netgi karu pakvipo... Tad ateitis ir sci-fi turbūt turės kiek palaukti. Kita vertus, kai rašai ne pagal planus ir kontraktus, vieną dieną gali imti ir ištikti kokia idėja, kuri pareikalaus savo vietos. 

Ko palinkėtumėte „Naujosios komunikacijos“ skaitytojams?

Mylėti artimą savo. Ir gerbti tolimą. Sako, tai parašyta ir „Senojoje komunikacijoje“, o juk nauja – tai tik užmiršta sena!