Jaunas režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Dostojevskis vaikams“ nori kalbėti apie meilės artimui stoką

Atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas. Tokiomis svarbiomis temomis nuo šio sekmadienio bus kalbama su vaikais. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras kovo 24 d. 14 val. kviečia į premjerą. Tai teatro meno vadovo Rimo Tumino mokinio, režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Dostojevskis vaikams“. Spektaklis skiriamas mokyklinio amžiaus (9 – 18 metų) vaikams.

Kodėl jaunas menininkas, teatro kūrėjas nusprendė kurti spektaklį vaikams? Tradiciškai šiuolaikinis teatras vaikams nėra populiarus ir įdomus jauniems režisieriams.

Susiduri su tuo mažu, jaunu žmogumi, kuris yra asmenybės tapsmo, brendimo etape, kuris yra labai imlus ir įdomus kaip fenomenas, ir supranti: aš nebepažįstu kartos. Pasidaro labai įdomu, kokia ta auganti karta ir daug kas juose nustebina, atrandi keistų, neatpažįstamų, mums jau svetimų, naujų dalykų. Norisi lyginti savo kartą su ateinančia ir per tai suvokti, kaip keičiasi laikmetis. Vaikai, paaugliai yra daug laisvesni, jie gyvena milžinišku tempu, atakuojami informacijos, vizualinių dirgiklių, naujųjų technologijų.

O man kiekvienu nauju spektakliu ir ypač šia premjera „Dostojevskis vaikams“ įdomu kalbėtis su vaikais kitaip, kalbėtis rimtai, nemoralizuojant. Norisi kurti ne pramoginį, žaidybinį, linksminantį teatrą vaikams. Svarbu įrodyti, kad gali būti kitoks teatras, jis turi teisę būti šalia jau įprasto, vaikus linksminančio, pramoginio teatro. „Dostojevskis vaikams“ tai ir bandymas kalbėti su vaikais paprastai labai sudėtingomis temomis.

Noriu užduoti asmenišką klausimą:  labai įdomu, kokį tu pats save prisimeni vaiką, berniuką? Kuo gyvenai būdamas šešiametis, devynmetis, keturiolikmetis? Kur link tave kreipė tėvai, ar tau buvo svarbus teatras tuo metu, literatūra? Toks jausmas, kad Tu Dostojevskį pradėjai skaityti labai anksti.

Ne, Dostojevskio skaityti anksti tikrai nepradėjau, nors man labai patiko skaityt, aš daug skaičiau ir Astridą Lindgren ir pasakas, Anderseną ir daug daug visko. Galiu mamai padėkoti už tai, kad ji pati man daug skaitydavo ir padėkoti už tai, kad rūpinosi, kad man pasidarytų įdomu skaityti. Iš susidūrimo vaikystėje su teatru labiausiai įstrigęs Keistuolių teatras: tais laikais jis buvo labai populiarus, o iš paauglystės laikotarpio man labai stiprus įspūdis išlikęs iš „Maskarado“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, Oskaro Koršunovo režisuotų spektaklių. Paauglystėj labai dažnai į teatrą vaikščiodavau.

O vaikystėje tai nežinau, man tik, prisimenu, labai patikdavo persirenginėti. Atsimenu, tėtis su mama būdavo kitam kambary, aš kitam kambaryje persirenginėdavau ir  kažką jiems ateidavau vaidinti.

Ar tu buvai bendraujantis, atviras pasauliui vaikas, ar toks, kuris linkęs stebėti, analizuoti, būti šiek tiek nuošaly?

Na, nežinau, sunku kažkaip taip vertinti save vaikystėje. Nežinau, man kažkaip labai sunku būdavo būti vienam. Tą aš atsimenu, aš labai daug draugų norėdavau turėti, nuolat bendrauti su draugais ir su pačiais tokiais aršiausiais, tokiais tikrais neklaužadom susidėdavau.

Klausiu neatsitiktinai, nes, mano asmeniniu požiūriu, tavo spektaklis skirtas ne tik vaikams, konkrečiai 9 – 18 metų amžiaus grupei. „Dostojevskis vaikams“  pažadino, privertė suklusti mano vidinį vaiką, kuris vis dar gyvas ir tūno kažkur giliai širdies kamputyje. Galbūt spektaklis pažadins daugiau tokių vidinių vaikų? Labai tikiuosi, nes iš tiesų labai gera matyti nesuvulgarintą, nesuprimityvintą vaiko paveikslą teatre.

Dostojevskis vaike matė idealą – žmogaus idealą, nesutepto, švaraus savo vidiniu turiniu, niekada neišnykstančio, neužaugančio. Aš taip irgi manau, apie tai ir spektaklis – apie idealų žmogų, galite jį vadinti vidiniu vaiku. Jeigu tik tie vidiniai vaikai atsibustų šiam gyvenimui, gal tikrai daug kas išsispręstų.

Atsimenu, netgi kai į Šiaulius važiavau statyti spektaklio pagal Franco Kafkos kūrybą, mano moto buvo: „Aš nenoriu niekada susenti“. Aktoriai juokėsi labai iš manęs.

Dostojevskis be galo daugiasluoksnis. Ir mane labai labai suintrigavo, kaip tu įdomiai konstruoji patį spektaklio literatūrinį audinį. Iš tiesų labai įdomu, kad pradedi „Netočka Nezvanova“, ankstyvojo periodo labai daugiažodžiu, daugiatemiu, nepabaigtu kūriniu, kuris paliečia labai jautrius santykius tarp mergaičių. Ir užaugini jį „Jaunuolio“, kur atsiranda emocinis aštrumas, tam tikras socialinis pyktis, kaip sako aktorius Tadas Gryn savo personažo lūpomis: „Mane smaugia neapykanta“. Kaip tau pavyko suvaldyti pačią literatūrinę medžiagą?

Mes iš tiesų iš pradžių rėmėmės knyga „Dostojevskis vaikams“, rinkomės iš būtent ten esančių ištraukų. Buvo dar galvoje „Broliai Karamazovai“, „Dienoraščiai“, mes repetavome ir kitas ištraukas, bandėme jas jungti, o išsigrynino per pačią literatūrą gal toksai brendimo kelias. Vaiko brendimo kelias tapo spektaklio kreive. Susidėliojo toksai savotiškas žmogaus brendimo kelias, net grynai amžiaus prasme. Pirmosios herojės Netočka ir Katia jos yra jauniausios, aštuonmetės, tada ten berniukas, šiek tiek vyresnis. Tai tada eina Varenka, paauglė, keturiolikos – penkiolikos metų, ir galiausiai jaunuolis.

Paimami tokie etapai žmogaus gyvenimo, bręstančio žmogaus gyvenimo etapai. Kartu vyko intuityvus  darbas atsirenkant ištraukas, galvojom, kurios tinka  scenai, būtent, kas tinka teatrui. Buvo tokia problematika, kad jeigu mes perdaug eisim į romano kontekstą, tai pati ištrauka gali nesuskambėti, nes tai yra ištrauka – jinai vis tiek turi būti lyg užbaigtas mini spektakliukas. Atsirado pavojus perkrauti spektaklį informacija, temomis, dėl to ir „Brolių Karamazovų“ ištraukos atsisakėme.
Ištraukos susijusios ir tematiškai – nuo draugystės prie tikėjimo, tada meilė, paauglių meilė ir tada motina.

Kas yra įdomu Dostojevskyje – būtent tiesos ieškojimas, nes jo biografija atspindi, kaip jis savo pažiūras keitė, jį keitė, keitėsi jo mąstymas.  Mano autoritetas lenkų režisierius Krystijanas Lupa, man jis yra vienas iš iškiliausių režisierių, kūrėjas, kuris visą laiką žiūri į kiekvieną spektaklį kaip į naują dalyką, reiškinį, tiesą. Jau daugelį metų keičiasi jo požiūris su kiekvienu spektakliu. Tai ir kaitos, kismo tema, tiesos stagnacijos tema – įsikabinimo į vieną tiesą mene, gyvenime pražūtingumas.  Kuo dar žavi mane Dostojevskis – amžinu nepasitenkinimu ir ieškojimu tiesos, tik tai gali vesti žmogų į kažkokį tobulėjimą.

Ir paskutinis klausimas apie varguolius, pažemintus, nuskriaustuosius. Savo laikams Dostojevskis buvo pats aštriausias, socialiai neabejingiausias autorius. Ar tau pačiam aktualus jo socialumas, jo dėmesys ir įsiklausymas į nuskriaustųjų godas, vargus? Spektaklio herojai, Dostojevskio kūrybos herojai – vaikai iš paribio, mes dabar juos taip vadinam, tie tikrieji nuskriaustieji, kurie išsaugo nesuterštą savo sielą ir dvasią.

Vaikai yra pati pažeidžiamiausia sociumo dalis. Kas mus skiria nuo 19 amžiaus – nebeliko tokio ryškaus susiskaidymo į socialinius sluoksnius, bet vis dar nuskriausčiausi yra vaikai, pirmieji tampantys sistemos aukomis. Dostojevskio kūryboje teigiama meilė, atjauta silpniesiems, vaikams juos paverčia svarbiausiu visuomenės sluoksniu – tuo, iš ko išaugs nauja karta. Meilės artimui stoka, meilės, atjautos vaikui stoka priskiria jį varguolių, pažemintųjų, nuskriaustųjų sluoksniui. Laisvė, pinigai negali atstoti meilės – nei nūdienoje, nei Dostojevskio laikais.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Daugiau informacijos apie spektaklį galite rasti ČIA.