Jeigu kam nors viskas galima, ar tai reiškia, kad pasaulis dabar apskritai žaidžia be taisyklių?

Klausykite, o juk humanitarinės vilkstinės istorija – visiškai ne apie vilkstinę. Žiūrėkite, Rusija atplėšė Krymą. Nesvarbu, kodėl, svarbu, kad nusprendė – reikia pasiimti. Ir pasiėmė.

Jai sako: tu pažeidei visus įmanomus tarptautinius įstatymus, ištrynei sienų neliečiamumą ir t. t. Rusija atsako: žinote, aš taip nusprendžiau, vadinasi, taip ir bus. Ir čia pat nusprendė įkurti DNR–LNR.

Dabar nesvarbu, kodėl ji taip nusprendė – svarbu, kad nusprendė ir padarė. Prasidėjo karas, pradėjo žūti žmonės. Dar kartą, tas karas prasidėjo todėl, kad Rusija taip panorėjo.

Gerai, Vakarai įvedė sankcijas. Kaip jos veikia, puikiai matyti. Toliau - numuštas lėktuvas. Sankcijos plečiasi, bet Rusija ne tik neslepia pagalbos Lugandai, bet jau atvirai siunčia tenai techniką ir žmones.

Toliau. Rusija sugalvojo humanitarinę vilkstinę. Nesvarbu, kam ji ją sugalvojo, svarbu, kad ji nusprendė, kad vilkstinė keliaus į Ukrainos teritoriją, nors jūs ten visi padvėstumėte su savo protestais. Ir ji įveža ten tą savo baltutėlę vilkstinę, ne tik be Ukrainos, bet ir be Raudonojo Kryžiaus sutikimo. Ir štai rieda per Ukrainą nelegalūs sunkvežimiai nesuprantamu tikslu. Daug sunkvežimių. Ir visas pasaulis spėlioja, o kas bus toliau. Tai yra, ar karas paaštrės, ar įvažiuos ir išvažiuos.

Klausykite, bet aš turiu klausimą.

Man vis vien, kokiu tikslu tie bepročiai rengia spektaklį, ir ką teisindamasi meluoja jų svita. Aš turiu klausimą visiškai ne šitiems bepročiams. Aš turiu klausimą tarptautinėms institucijoms – Merkel, na, Obamai. Ar tai, kas dedasi, reiškia, kad yra tokia atskira šalis Rusija, ir jai VISKAS galima? Ar įvykiai reiškia, kad jai kažkodėl netaikytinos jokios tarptautinės taisyklės, kad jai galima pažeidinėti bet kokius tarptautinius įstatymus, ir absoliučiai nebaudžiamai?

Atkreipkite dėmesį, kad mano klausimas grynai formalus, aš paprasčiausiai noriu suprasti savo paties egzistavimo ir mano artimųjų egzistavimo taisykles. Aš paprasčiausiai klausiu: ar yra Rusijai politikos taisyklės, sambūvio su kaimynais taisyklės ir t. t.? Ar jai viskas leista, ir tokių taisyklių nėra? Nesvarbu, kodėl leista, svarbu, ar yra taisyklės, ar nėra?

Aš paprasčiausiai noriu suprasti tas taisykles. Bet tai klausimas ne apie žodžius „oi, mes susirūpinę, oi, mes, girdi, protestuojam, mes jam nepaspausim rankos, mes nusigręšime, kai jis su šampano taure eis pro mus“.

Iš tiesų, ar Rusijai galioja taisyklės, ar jau ne? Taip ar ne?

Yra dar ir antras klausimas: o jeigu kam nors viskas galima, ar tai reiškia, kad pasaulis dabar apskritai žaidžia be taisyklių? Ir kad aš galiu žiūrėti ramiai, kai irakiečių smogikai pjauna galvą Vakarų korespondentui, taip pat ir į Rusijos agresiją? Arba į juodaodžių paauglių žudymą JAV, Fergiusone? Na, nusprendė nupjauti, tai ir nupjovė. Nusprendė nužudyti, tai ir nužudė, ko jau ten.

Matyt, tarptautinėms institucijoms metas atsakyti į klausimą – ar mes nors pagal kokias nors taisykles gyvenam, ar taisyklė tik viena: jei negalima, bet labai norisi, tai galima. Šį atsakymą teks suformuluoti ir Merkel, ir Obamai, nes Orvelas su savo „Taika – tai karas, o karas – tai taika“ dabar priartėjo, tiesą sakant, pernelyg arti civilizuoto pasaulio.

Ir suvokti, kas dedasi – tai didžiausių pasaulio politikų ir tarptautinių institucijų uždavinys. Jeigu jie to nepadarys artimiausiomis valandomis, tai visa Europa netrukus liepsnos „humanitarinės operacijos ugnyje“, o Vakarų lyderiams (tiesiog) pjaus galvas mandagūs žalieji žmogeliukai. Arba mėlynieji.

Nes kažkokie, visiškai ne arabų teroristai nuspręs, kad įstatymų nebėra. Ir jiems taip ir reikia. Beje, juk galima ir raketas Kuboje vėl dislokuoti. Taip, žinoma, Obama paskambins į Kremlių, bet jam ten atsakys, kad jis ne Kenedis ir „tegul valgo savo bananus“ – juk tai naujas rusų politikų trendas taip patriotiškai atsakinėti. Ir dar pasakys, kad Chruščiovas seniai mirė, tad raketų neišgabens, nes „mums taip reikia, taip norisi“.

Tad kokiame pasaulyje mes šiandien gyvename? Ar yra jėga, galinti sustabdyti bepročius, stumiančius visus į naują katastrofą? Kodėl aš vis iš naujo keliu šį klausimą? Nes kai vienai šaliai labai norisi, o kitos šalys negali jai paaiškinti, kad „noras praeis“, tai, kaip žinoma, viskas baigiasi dideliu karu, milijonais pabėgėlių, gražios Europos ir aukštų technologijų Amerikos žlugimu. Slėptuvėje, krentant bomboms, aifonai nerūpi. Tokį karą mes jau išgyvenome, jis vadinosi Antrasis pasaulinis. Ir priminsiu, jis įsiplieskė kaip tik todėl, kad vienas beprotis „taip panorėjo“.

Trumpiau sakant, reikia atsakymo. Atsakymo reikia tiesiog dabar!