Judith Lewonig. „Lietuva–Austrija: 2500 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga“

Austrų žurnalistė dr. Judith Lewonig spalio 16 d. Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje pristatė savo parengtą knygą „Lietuva–Austrija. 2500 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga“ (Savas takas, 2013).

Nedidelėje dvikalbėje knygoje – vokiečių ir lietuvių kalbomis – pirmą kartą pateikiama chronologinė apžvalga, apimanti dviejų kraštų 2500 metų santykius įvairiose srityse. Jau dešimtmetį Vilniuje gyvenančiai austrų žurnalistei per dvejus metus pavyko Austrijoje ir Lietuvoje rasti archyvinės medžiagos, kuri iki šiol dar nebuvo skelbta.

550 m. pr. Kr. prabangūs baltiško gintaro papuošalai iš moters kapo Diurnberge prie Zalcburgo, saugomi Haleino keltų muziejuje, ir kiti gintaro radiniai liudija, pasak autorės, kad daugiau nei 500 metų Baltijos pajūrio gintaras buvo itin pageidaujamas austrų žemėje kaip žaliava, iš kurios buvo gaminami papuošalai ir amuletai. Viena svarbiausių gintaro perkrovimo vietų buvo Karnuntas prie Dunojaus, 40 km į pietryčius nuo Vienos, o Karnunto archeologas E. Pollhammeris patvirtina ten rastų visų ligšiolinių gintaro dirbinių baltišką kilmę.

Malonu, kad austrų žurnalistė savo knygoje pristatė ir anksčiau jai nežinomą Gediminaičių kilmės motinos Aleksandros ir Mazovijos kunigaikščio dukrą Cimburką (1394–1429, kitaip Zimburgė – R. G.), kuri 1412 m. ištekėjo už Ernesto Habsburgo ir tapo „pramote“ Habsburgų dinastijos Šv. Romos imperatorių – nuo sūnaus Frydricho III ir anūko Maksimilijono iki provaikaičio Karolio V.  Kaip tik jos anūkas Maksimilijonas 1516 m. Insbruke užsakė išlieti žmogaus dydžio Cimburkos–Zimburgės bronzos skulptūrą, kuri iki šiol stovi tarp kitų to meto Europos valdovų skulptūrų Insbruko bažnyčios galerijoje aplink paties imperatoriaus Maksimilijono sau užsakytą prabangų kenotafą.



Knygos autorė, patraukliai ir glaustai pasakodama Lietuvos ir Austrijos ryšius, keliauja per amžius iki pat šių dienų. Rašydama apie Habsburgų atstovų apsilankymus ir ryšius su Vilniumi, žurnalistė nevengia ir švelnios pašaipos, kai nurodo, kad Žygimanto Augusto (1520–1572) žmonų Elžbietos Habsburgaitės „kuklus medinis karstas“ ir Barboros Radvilaitės karstas šiandien stovi Vilniaus katedros „karališkame mauzoliejuje“.

Knygos skyrių pavadinimai tik užuominomis nusako, ko galima tikėtis kelionėje per amžius iki šių dienų. „Pasiuntinių karuselė“ – apie Vilniuje XVI amžiuje gyvenusį Šv. Romos imperatoriaus pasiuntinį ir Žygimanto Augusto pasiuntinį Mikalojų Radvilą Vienoje – tęsiama kituose skyriuose jau šimtmečiu vėliau. Užsimenama apie austrų profesorius Vilniaus universitete nuo XVII a., austrų dailininkus, auksakalius ir architektus Vilniuje XVIII a. Pasakojama apie 15 tūkstančių Zalcburgo protestantų tremtinių Rytprūsių Mažojoje Lietuvoje nuo 1732 m. ir jų palikuonis šiandien.

XX amžiuje autorė pasakoja apie žymių lietuvių kelius Austrijoje – nuo Aleksandro Stulginskio iki Kazio Borutos, Salomėjos Nėries ir bėgusių nuo sovietų okupacijos Henriko Nagio, Janinos Monkutės-Marks, Alfonso Nykos-Niliūno, Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Telesforo Valiaus, Prano Domšaičio, Juozapo Jono Skvirecko.

Paskutinis skyrius vėl skirtas seniems laikams, primenant, kad „reikšmingų dalykų, susijusių su Lietuva Europoje, galima atrasti Austrijos archyvuose ir muziejuose“. Ir pateikia svarbių patarimų.

Be jokių abejonių, ši austrų žurnalistės knyga, kaip ir ankstesnė, skirta Lietuvos ir Šveicarijos ryšiams, yra puikus žinynas namų bibliotekai. Jos privalumas, kad yra lengvai skaitoma ir nuosekli chronologiškai. O smalsesnius vienas kitas įdomesnis faktas gal įkvėps ir nuodugnesnėms studijoms.