|
|
Senukų aišku gaila, bet čia nėra ką padaryti. Matyt žmonėms taip reikia kažkokios vilties, kad reikalai pasikeis į gerają pusę, kad jeigu tą viltį kažkas suteikia, tai senukai pasiryžę nieko nematyti ir negirdėti, kad bent kurį laiką pagyventi su optimistiškai lūkesčiais. O žmogui kažką parodyti, kai jis nenori matyti, arba pasakoti, kai jie nenori girdėti - neįmanoma. Yra žmonių, kurie jaučiasi patys atsakingi už savo gyvenimą, žino, kad jeigu yra tikslas, tai teks jį pasiekti pačiam, tokie žmonės nieko iš kitų nesitiki ir neprašo, už savo nesėkmes nieko kito išskyrus save nekaltina. Tokiems žmonėms nereikia tikėti pasakomis ir princų gelbėtojų jie nelaukia. Bėda viena, tokių žmonių yra mažai :).
O dėl baisios situacijos, kurią paminėjote, tai visiškai pritariu, kad tai vyksta. Tik aš dėl to nesiruošiu niekur išvažiuoti. Turiu pakankamai gerą profesinę kvalifikaciją, galėčiau dumti tiek į vakarus, tiek į rytus (ir ten, ir ten esu jau dirbęs), bet aš nenoriu. Čia mano šalis, aš čia gimiau, užaugau, daug ko išmokau. Problemas reikia spręsti vietoj, o ne ieškoti kur jas jau kažkas išsprendė. Galų gale gyvenimas - tai kova, be problemų žmonės nutęžta. Na ir pareigą protėviams jaučiu. Jie gyveno ir kovojo kur kas sunkiau nei teko man, tam, kad aš toks čia būčiau, kad galėčiau gyventi po taikiu dangum ir lietuviškoje aplinkoje. Į visą tai numoti ranka, tai spjauti į savo protėvius. Dabar matyt atėjo metas man savo indėlį įnešti ateities kartoms, tai teks tą ir daryti. Bus koks rezultatas ar nebus - čia jau kaip gausis. Bet aš nekenčiu pasiduoti ir nepasiduosiu :). Na ir jokiu būdu nesmerkiu išvažiuojančių žmonių, kiekvienas savo kelią renkasi pats :). Kai kurie išvažiavę Lietuvai teikia daugiau naudos, nei čia esantys vietiniai.
|
Association „Global Gaze Network“
