Juozaitiada ir kiti prezidentiniai pasižaidimai

Nenumaldomai artėja rinkimai, o su jais ir visokių svarbių tiek tautai, tiek ir liaudžiai nutikimų. Vienas jų filosofo, publicisto, Montrealio Olimpinių žaidynių bronzos medalininko plaukimo rungtyje -  Arvydo Juozaičio raginimas balotiruotis į Lietuvos Prezidentus, po kuriuo susirašė pusšimtis garboko amžiaus labiau ar menkiau žinomų visuomenėje veikėjų. Matyt, jie nepatenkinti nei prezidentinę povyzą turinčio, bet bankų interesus atstovaujančio G. Nausėdos kandidatūra, nei buvusių sutartinai sinergiškai veikiančių policininkų – V. Matijošaičio ir S. Skvernelio duetu, nei po pasaulį klajojusio V. Ušacko vizionieriškumu, ar istoriko-kareivio N.Puteikio bei A. Maldeikienės tvirtu kriticizmu, V. Mazuronio rodymusi žmonėms.

A. Juozaitis daug nedelsė ir brūkštelėjo vienu atsikvėpimu savo dvylika birželio gairių - tezių su pavadinimu „Lietuva yra čia“ aiškiai duodamas suprasti, kad pagrindinis ir jo nerimo šaltinis yra tebesiautėjanti emigracija, kurią gal vertėtų vadinti tiesiai – evakuacija. Tuo jis kilstelėjo neoficialaus varžymosi kartelę, vaizdžiai kalbant, iki „1 m 80 cm“, o visa problema yra tame, kad tokios tezės nepagelbės Lietuvai, kadangi Rusijoje ji buvo iškelta, kitiems pakišus kojas į „1.90 m“, D.Trumpas spyruokliavo per „2.20 m“, o pasaulio rekordas dabar yra jau 2.45 m.

Dėl šios priežasties visų kietakakčių komentatorių, statančių lyg ant lenktynių žirgų apžvalgininkų bei neabejingųjų valstybės raidai turėtų būti visos beprasidedančios prezidentinės kampanijos pakylėjimas į gerokai aukštesnį įsipareigojimų lygmenį.

Kuo ir kaip plėtosime tezes?

Pabandykime tai atlikti čia ir dabar, bandydami atsispirti nuo jaunatviškai sąjūdiškai veržlaus A. Juozaičio situacijos suvokimo ir siūlomo „šuolio technikos“ būdo. 

Gerai buvo Arvydui toje olimpiadoje, nes prieš ją jo treneriu, kaip dabar jau įprantama sakyti – „koučium“ buvo jo Tėvelis. Šiuo metu gi tebėra dešimtys besijaučiančių, kad jau atliko pareigą – padėjo sunkų sunkų parašą tam išnaudoję dešimtadalį gramo tušinuko pastos  inteligentai bei šimtai visokiausio plauko ir interesų internetinių komentuotojų chaosas.

Gairės gi yra tam tikro sisteminio mąstymo pavyzdys, todėl turint konkrečią tezę galima jau bandyti arba ją plėtoti, arba koreguoti, arba kurti antitezę, o po to ir vertinti visumą.

1. Globalios Lietuvos nėra, LIETUVA YRA ČIA. Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius yra pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą globalizuojantį Lietuvą.  

Globalizmo baubas buvo nusižiūrėtas nuo kylančių europinių spontaniškų kairių judėjimų  prieš stambiausias pasaulines korporacijas  ir paskleistas Lietuvoje filosofuotojo R. Ozolo. Krizės nesuvaldymo akivaizdoje emigracijos pateisinimui  jį bandė prisijaukinti A. Kubilius, o  pinigą iš to padarė URM žmonės, sukūrę „Globalios Lietuvos programą“ ryšių tarp lietuvių ten ir čia stiprinimui.  Ar Lietuva fiziškai atsikurs neatsikurs, palikime spręsti klonuotojams, finansų skiriamų už vaiką planuotojams ir demografams,  o mane domina esminis dalykas – ar totaliai ne tik ištautinama ir išvalstybinama, bet ir  „išprotinama“ Lietuva  sugebės sutelkti smegenų likučius į visokius „think tank“us,  kad ir paskui naująjį vedlį nuo S. Daukanto aikštės.

Dabartinio politinio elito kurso  iš vis nėra, nes Seimas tebevergauja biurokratinio įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimui ir atžagarauja vyriausybei, kadangi patys smarkiausi seimūnai veržiasi į ministerius. Pozicija stumia, o opozicija stabdo tą įstatyminių projektų ir iš pačių pamatų griaunančiai reformuojančių srautą.  Vyriausybė mėtosi tarp „išsostinimo“, integruotų teritorijų ir bendruomenių iniciatyvų žadinimų  dviejuose trijuose šimtuose tų pačių ministerijų klerkų prirašinėtų vyriausybės programos darbelių bei lokalios reikšmės teisininkų iniciatyvumo, o kas yra tas globalizmas – niekas dorai ir nežino. Vieni mano, kad tai „žalia korta“ į Ameriką, kiti, kad LRT videoklipas liepiantis giedoti liepos 6-tą visiems 4 milijonams, treti, kad tai Š.Marčiulionio iškvietimas į Los Angeles padavinėti rankšluostį  krepšinio grandams.

Galima prikurti tyrimų projektų, paimti pinigą, netgi, po to, išleisti potvarkį – „stabdyti globalizaciją“, plėtoti „makdonaldizaciją bet ne holivudizaciją“, pliekti pasaulinius ir kremliaus  žinių „feikus“ internete, bet nuo to niekas nepasikeis.
Reikia stabdyti emigraciją – fatališką dirbančiųjų/išlaikytinių santykio blogėjimą, o tam būtina suvaldyti kartelinį kainų šėlsmą bei pasukti mūsų žiniasklaidos negatyvizmą – mėgavimąsi avarijomis, gaisrais ir nukirstomis ruonių galvomis į pozityvizmą – sveiką saugų maistą, kūno ir dvasios kultūrą, istorijos pamokas bei lietuvio būdą apdainuotą filosofijos grandų  ir gražią mūsų visų laukiančią ateitį, juolab ir A. Juozaitis, ir kiti dar neparodė ką gali  suprojektuoti bendros gerovės didinimo statybai.  Tauta neskubės emigruoti, jei žinos, kad Lietuvoje yra pats skaniausias ir saugiausias – vien aukštų standartų ekomaistas. Kur vežate vaikus nuodyti, nevidonai? -  tada klaustų visų pasieniečiai. Merginos ir taip gražios.
 
2. Laisvė, tapatinama su laisvu žmogaus judėjimu, išeinant iš Tėvynės ir negrįžtant gyventi į Tėvynę, –  yra laisvės iliuzija. Žmogaus gyvenimas reikalauja ištikimybės žemei, tėvų ir protėvių žemei, tai pabrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė. Neoliberalioji ideologija yra pražūtinga Lietuvos laisvei.

Laisvė seimūnų prakalbų rašinėtojų  tapatinama vien su pabėgimu nuo kremliaus meškos į Briuselio krokodilo papilvę nėra jokia liuosybė. Laisvas žmogus tada, kai jis gali realizuoti savo kūrybines galias ten kur augo, mokėsi bei augina vaikus ir žiūri tėvų.  Lietuvos laisvei yra pražūtingas bukaprotiškumas leidęs saujelei susigrobti tai nuo ko turėtų gerokai daugiau priklausyti visiems bei dvasinio ir materialaus  skurdo spąstai.  Profsąjungų silpnumas ir nevieningumas, pensininkų pasyvumas, viešųjų finansų e- neskaidrumas, socdemų-krikdemų nesivienijimas gerovės daugumai kūrime, liberalizmo ortodoksizmas G.Steponavičiaus pavidale, demokratijos galimybių neišnaudojimas...

3. Didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė. Nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais.

Išvystytai suvystytam socializme visi buvo daugmaž vienodai lygūs „Lelijos“ kostiumais ir “Elnio“ batais, nors ir tada būta lygesnių už kitus.  Homo sovieticus transformavus į homo faber – žmogų gamintoją- vartotoją, visuomenėje įsivyravo fatališkasis, „namų tvirtovės“ ir merkantiliškasis bei karjeros tipažai pagal E.Fromą.  Hipiai liko tik prisiminimuose, o dvasios atgaivos ir ramybės ieškantys buriasi į eko-kaimus. Bet ir ten juos pasiekia internetas ar liūtys bei sausros. Sunyko tradicinės parapijos, o Vietos veiklos grupės su bendruomenėmis negali pasidalinti „Leader“ lėšų. Humanizmas slypi klasikinėje literatūroje ir ramybės palinkėjime visiems per mišias. Tada žmogus būna pats gražiausias ir jokia globalizacija jo veido ir akių išraiškos nenutrins.

4. Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų išsižadėjusiems Lietuvos pilietybės, susigrąžinti ją be išlygų. Lietuvio pasas būtų svetur atsidūrusiųjų kilminių Lietuvos žmonių saitų su Tėvyne liudijimas, o taip pat ir reali teisė įgyti Lietuvoje valstybės garantuotą išsilavinimą, socialines paslaugas. Lietuvio pasas neleistų tik vieno – balsuoti Seimo ir Prezidento rinkimuose, referendumuose. Lietuvos žinia pasaulyje pasklidusiems lietuviams turi keistis: Lietuva kurs sąlygas grįžti, o ne išvykti.

Čia vežimas ryškiai pastatytas prieš arklį.  Jei Lietuvoje bus visų tvarkomasi geriausiai visame pasaulyje, o tada ir gyventi bus maloniausia, tai teks statyti kinų sieną nuo Dieveniškių iki Kybartų paskui grįžtančius tautiečius plūstančioms kitaip kalbančiųjų minioms stabdyti, kurie verkdami prie Gusevo maldaus Lietuvos pilietybės. Tegul kam reikia  - verslui ar pasaulinei politikai, ima tris ar penkias pilietybes. Blogai, jei ši trisdešimta problema, kaip būta ne kartą, nustums į pašalį svarbesnes – kartelinį oligopolinį kainų šėlsmą, melioracijos sistemų susidėvėjimą.

5. Socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų. Viduriniojo gyventojų sluoksnio naikinimas, kurį metų metus vykdė politinis Lietuvos elitas, neišskiriant nė vienos dominuojančios partijos, turi būti nedelsiant sustabdytas. Pirmiausiai tai reikštų diferencinių mokesčių įvedimą pagal principą: kapitalas moka daugiau.

Pagaliau....  Bedarbystė buvo pike prie A. Kubiliaus ar ne 328 tūkst. išmestų į gatvę po bankrotų bangos didume. Dabar ji pastoviai apie 160 tūkst. Jai naikinti reikia kitos užimtumo politikos – atmesti Pabedinskienės nacionalinę neoliberalią užimtumo programą, mokytis bendruomenėms iš kibucų ekomaisto gamybai, o ministerijoms iš antkainių sureguliavimo politikos Izraelyje.  Apie įkalintus Dimitrave ar naikintus dujų kamerose prie terminalo duomenų nėra, todėl  viskas susiveda į naują milijardų išsidalijimą per Regioninės ir  Kaimo plėtros programas. Antroje jų jau beveik nėra, tad skubėkite domėtis pirma.  Kapitalas būna stambus ir smulkus. Jo gyvastį rodo apyvarta. Todėl mokesčiai turi būti adaptyviai subtilūs, o ne lygiaviniai, kaip sako mokesčių administravimo septintas straipsnis - naikinantis smulkų ir vidutinį verslą ne pirmą dešimtmetį. Atiduok valdžią teisininkams, o ne matematikams – ne tiek dar prikurs.

6. Be gimdančios šeimos – Lietuva be ateities. Šeimos politika turi siekti gyventojų skaičiaus gausėjimo, o tai susiję su finansine pagalba motinystės ir tėvystės pareigoms. Socialinių priemonių reikmės nustatomos pagal šeimos gerovės rodiklius. Gausia skelbiama jau trijų vaikų šeima, jai skiriama ypatinga valstybės parama.

Rodiklis pastovumui yra 2.1 vaiko šeimai (ne gėjų). Apie 2040 m. Lietuvai derėtų vėl sugrįžti į 3.5 mln. laimingų žmonių bendriją, o tada ir laikytis to stabilumo.

7. Švietimo sistema turi ugdyti ne kosmopolitinį žmogų, o pirmiausiai Tėvynės pilietį, atvirą pasaulio naujovėms. Aukštasis mokslas turi būti kreipiamas tautos ir valstybės gyvybingumui stiprinti, o ne verčiamas rinka. Visų mokymo įstaigų Lietuvoje bendrinė kalba – lietuvių kalba.

Švietimo sistema turi leisti vaikui išardyti radiją, kompiuterį ir apdovanoti už e-įsilaužimą į mokyklos dienyną. Kas to nesugeba, turi plušėti mokyklos gėlyne ir sode, o  muzikuoti nuo penkių metų – visi, nes tada nebus problemų su aritmetika ir šachmatais. Aukštasis mokslas su mokslininkų bendruomene turi valdyti valstybę, bet biurokratija aptarnaujanti verslo ryklius pozicijų neatiduos, jei A. Juozaitis ir jų nepergudraus. Visi lietuviai vėl  turi susidomėti „četyriochkalbyste“. Ypač verslininkai ir menininkai.

8. Tauta per Konstituciją suteikia įgaliojimus valdžiai ir riboja jos galias. Valstybinių ir stambaus masto korupcinių nusikaltimų tyrimams būtina įstatymu įsteigti savarankiško, plačius įgaliojimus turinčio Ypatingojo prokuroro instituciją.

Viskas dedasi kiek kitaip, bet tiek jau to. Liaudis klauso ir daro tai, ką pasako „Dvyračio  žynios“, o tauta – „Marijos radijas“. Konstitucinis teismas skirtas algų pasikėlimams. Prokurorus šaudo jau ir pas mus, todėl pirma turi eiti visų viešų finansų – e-skaidrumas, o jei ir tada įžūliai vogs bei dalinsis „atkatais“ ir mūsų purvasklaida vėl tylės arba toliau tyrinės Gedimino kalno pietinę nuošliaužą, tada beliks nauja buržuaziškai  feodal-socialistinė revoliucija.

9. Mokslo ir inovacinė Lietuvos bazė negali būti vien tik verslo priedas. Strateginiai tyrimai ir nacionalinės technologijos – vienas iš valstybės tikslų, kaip ir jaunųjų Lietuvos mokslininkų ateities planavimas Lietuvoje. Protas yra universalus, tačiau jo kilmė ir panaudojimo vaisiai – lokalūs.

Su lazerių ir DNR karpymo mokslais pas mus – o lia lia. Socialiniai mokslai nespėja paskui B.Gruževskio gražbylystes ir tebėra, geriausiu atveju, beviltiški vyksmų stebėtojai. Jiems reikia pirmiausiai pakelti algas, kad ten eitų geriausi protai gebantys suskaičiuoti visų galimų scenarijų pasekmes. Tarp jų – ir paskui A. Juozaitį bei be jo.

10. Lietuvos kultūra negali būti paversta vien eksperimentų erdve. Joje kaip aksioma turi būti išsaugotos mūsų tradicijos ir Dainų šventės, tautą per amžius gelbėjusi kūryba. Valstybinė kalba stiprinama, švietimas vykdomas pirmiausia valstybine kalba.

Tai yra persenusi germaniška siaura kultūros samprata, eksplikuota dar didžiojo sujudimo prieš tautos bei liaudies kraustymąsi kitur ir iš proto, laikais. Vaišinimosi, politinė, teisinė, žiniasklaidos kultūros, o ne estetika, pirmiausia turi tapti „Kultūros tyrimų instituto“  apjungto valstybiniu dignitoriumi su Socialinių tyrimų centru strategine užduotimi, kurios jis kratosi kaip velnias Žvėryno bažnyčios kryžiaus.

11. Amžiaus grupių atskirtis yra socialinio gyvenimo akligatvis. Valstybė turi rūpintis, kad vyresniojo amžiaus žmonės ne tik neskurstų, bet ir dalyvautų viešajame gyvenime.

Japonija sėkmingai tai sprendžia savanoriškos pagalbos „pinigais“ – talonais. Išplovei grindis senukui Vilniuje – gauni taloną, kurį atiduodi savo močiutei Skuode, kad kai ten ateis savanorė, ji atiduotų tetėnui Darbėnuose. Ir t.t. Betgi, jei V. Šapoka  ir sumąstytų – L.Kukuraičiui neleistų. Nors valstybės BVP momentaliai ūgtelėtų milijardine suma, o senukai būtų laimingi, nes ir jų komentarai su anekdotais būtų surašyti į internetą, bet politinės valios suformavimas Finansų ministerijai buvo ir yra Lietuvos problema Nr.1. Taip ir reikėjo pradėti šias tezes – „Raktas nuo Lietuvos“. O jis slypi Vašingtono aikštėje, kurioje savo architekto galias kažkada tobulino ir pats sąjūdžio vardatėvis bei rėmimo grupių kūrėjas -  Artūras Skučas ir prie kurios stovi prisišliejusi pati svarbiausioji ir tautai, ir liaudžiai ministerija – pinigų.

12. Visos tarptautinės sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai turi tarnauti Lietuvos ir regioniniam saugumui bei gerovei. Reikia iš esmės ir naujai kurti Lietuvos-Latvijos santykius, Baltiškąją vienybę. Euroatlantiniam bendradarbiavimui, NATO nėra alternatyvos. Lietuva neturi palaikyti Europos Sąjungos federalizavimo, ji eina su saugančiomis savo realų suverenitetą šalimis. Lietuva pasisako už ES kaip tėvynių sąjungą.

Kada mes išaugsime tą geopolitinių nykštukų kompleksą? Pasaulyje yra 14.4 tūkst. branduolinių kovinių galvučių, o kraustosi net 65 mln. planetos gyventojų. D. Grybauskaitė metiniame pranešime tai nutylėjo, todėl A. Juozaičio politkorektiškumas čia visai ne vietoje. Lietuva yra Marijos žemė, todėl ką pasako paskui Šventą raštą – PALAIMINTI TAIKDARIAI – savo enciklikose Popiežius, kad „pinigai turi ne valdyti, o tarnauti žmonėms“, privalo būti iškalta ant Skvernelio, Pranckiečio ir Linkevičiaus bei Lenkijos Seimo durų. Tegul jie ir perkelia ant abiejų Europarlamentų fasadų.

Globalioms problemoms, reikia globalių finansų. Bilderbergo grupuotė jų tepatrupins  minimumą, o kas bus jei ir vėl apsiskaičiuos? Va čia ir kils didžiausi ginčai tarp A. Juozaičio, ir ES komisaro V. Andriukaičio – kuri dalis iš Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių jau išmokėta reparacijomis mūsų naujiesiems milijonieriams, o kuri dar nebe. Patriarchas prof. V. Landsbergis išvedė sovietų kariuomenę, bet pinigus atkovoti paliko istorijoje kitiems. Tie kurie aiškina, kad jis viską susigrobė pats – netikėkite. Paliko vargo ir galvosūkių apsčiai ir Gabrieliui dar su trumpikėmis stovėjusiam Baltijos kelyje, ir jaunai dabar jau ūgtelėjusiai sąjūdinei kartai.

Tad imkim arklą, lyrą ir botagą – bei eikim Lietuvos keliu!

Vietoje išvados

Tuo būtų galima ir užbaigti šiuos graudžiai linksmokus pamokymus, tačiau reikalo rimtumas reikalauja ir atitinkamų išvadų. Pagaulumo ir įtaigos prasme naiviai tautai šios vien  A. Juozaičio (?) – tezės gairės atitinka esamą standartą ir net šiek tiek sistemiškumu pranoksta jį.  Gi Liaudies ant tokio nepamausi. Jai reikia algų, pensijų, ramsčių ir išmokų bei kainų siautulio suvaldymo jau DABAR.  Todėl kalbant Rumšiškėse, Balbieriškyje ir Krakėse,  5 punktas atitinkamai išplėtotas pagal minios jusles turi eiti pirmoje vietoje, o  po  jo – 8-tas, nes visiems visur patinka galvų kapojimas ant kurio D.Grybauskaitė jojo net 7 metus, kol Vyšniauskas savo rentgenu  paskui A. Maldeikienę  nepasakė, kad karalaitės lėkštumo šydas yra permatomas iki valstybės stuburo.  Laiko dar yra nuo gairių atsispirti ne tik iki programos, bet ir iki plano bei konkrečių įstatymų. Netgi, iki mokesčių tarifų. Turiu penkias dešimtis jų, tačiau mažai kam rūpi.