Jūratė Visockaitė. Kazlo Donelaitis

Vilniaus „Lėlės“ teatro scenos prieblandoje išryškėjęs senutėlis klavesinas išsyk priminė ankstesnį ir neužmirštamą savo brolį – klavesiną Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Mažosios tragedijos“ (1994), aplink kurį paskutiniame įkvėpimo šokyje sukosi Mozartas ir Saljeris. Šitie scenografiniai vartai įvedė, lydėjo ir neatstojo nuo manęs per visą spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą...“, kurį apie Kristijoną Donelaitį sukūrė Rolandas Kazlas.

Tik per spektaklį supratau, kad Mozartas ir Donelaitis kūrė tuo pačiu metu:­ XVIII amžiaus antroje pusėje – ir jų pasaulėjautos šviesa į mūsų XXI amžių ateina skirtingais keliais, bet vienodu gyvybės vidumi. Donelaitį spektaklyje pasisekė sukurti tokį pat šiuolaikišką, koks šiandien yra ir Mozartas.

Antras dalykas, kurį išryškino „Fantazija apie K. Donelaitį“ – tai aktoriaus Kazlo režisūros nekrošiškumas pačia geriausia prasme. Po Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir „Rojaus“ pamokų, po tolygaus ir be galo ilgo Dantės-akt. R. Kazlo bėgimo ratais, po Beatričės ir Dantės harmonijos sunku būtų nematyti kūrybinių paralelių, tačiau jos naujame pastatyme, naujame Tolminkiemio „darželyje“, yra išaugusios teisėtai ir pačios savaime. Paukščiai juk iš tiesų čiulbėjo, meilė, poezija, juokas skleidėsi ir po anuo Italijos, ir po šiuo Prūsijos dangumi.

Kazlas, pasiėmęs Donelaitį, nepabijojo pareikšti originalios savo nuomonės („Donelaitis dažniausiai ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo“) ir laimėjo. Spektaklis nėra užgriozdintas hegzametrais, herojus čia daugiau tylintis nei bylojantis, žodžiai ir netgi donelaitiška dvasia, moralas mėginami perduoti suskambančiais vaizdais –­ ir tai labai dažnai pavyksta.

Aktorius ir režisierius savo lėtapėdiškumą sugeba pateikti kaip retą privilegiją. Pasirinktą detalę jis išdidina po savuoju mikroskopu, įsuka, sutvarko ją ritmiškai neskubriai – taip sakant, palieka vietos pelnytai aurai. Jau įžangoje su tuo apsamanojusiu klavesinu, kurį gal pats kadaise pasigamino ir per darbus užmiršo, Donelaitis-Kazlas drįsta vaidinti lėtai etiudiškai, tarsi skiemenuodamas kiekvieną judesį, traukdamas iš instrumento vidurių slieką ir rupūžę, įvesdindamas savo moterį kad ir per purvus, bet į visatos centrą. Ir mes, žiūrovai, šitaip čionai įeiname. 

Pirmą premjeros dieną (spalio 18 d.) nuo pirmos spektaklio dalies, kurioje karaliavo pastoriaus žmona Ona (labai žemišką poe­to mūzą puikiai grafiškai įkūnijo Sigita Mikalauskaitė), gal kiek atskilo ir prailgo antroji, paėmusi domėn žemių separacijos bylą; arba po poetiško pirmojo finalo su pulsuojančiu juodu skėčiu reikėjo daryti  pauzę ir paleisti spektaklio motorą dar atskiram antram veiksmui su matininku.

Beveik dviejų valandų vaidinimas kartais primena kalvotą lygumą, per kurią einantis keliautojas šiaip jau neturi jokio tikslo, išskyrus patį ėjimą. Visoms scenoms įkrauti Kazlui kaip režisieriui pritrūksta jėgų ir tada jas turi užbaigti Kazlas-aktorius. Gėlių puokštės pasakiškai tyrai suaudžiamos į drobes, bet sumestos čionai jos buvo nemotyvuotai, tiesiog aukštai užsilipusio rekvizitininko. Iš bažnytinių metrikų perskaitoma kronika apie paliktus vaikus ir kekšes lieka pakibusiomis laikraštinėmis 5 puslapio eilutėmis.

Užtat stebuklinga žuvis Solomonas, ekvilibristiškai ištraukta herojaus iš surūdijusio vamzdžio (vėliau – teleskopo), iš visų jėgų gyva stumiasi, plaukia per šimtmečių vandenis už to tolimo, naivaus, pritemusio palėpės lango, kur ji buvo sutverta Kūrėjo.

www.literaturairmenas.lt