Ką daryti? II

Tokio įsiutusių širšių lizdo ūžimo seniai, o gal niekada negirdėjom. Nes kalba apie jų egzistavimo esmę – ne apie didvyrių žemę, o apie savo nusipelniusių užpakalių likimą. Teisiųjų čia nėra anei teisėjų – melas, neapykanta ir pikti darbai kaupėsi metų metais. Ir kokia baimė, kad senų bizniukų, iš kurių su vaikais ir anūkais prasigyventa ir prisigyventa, kas aptikęs nepaskelbtų! Tą konkrečiai žinantis, galintis įrodyti ir prasitaręs pociūnu išskristų pro langą per pusvalandį.

Sulaukėme – tai istorinis, retas momentas, kai pritrūkus ėdesio vieni parazitai ima ryti kitus, nes nebeturi kito būdo išlikti. Tik aklas nemato valdžios ir valstybės valdymo stagnacijos. Krizė yra tada, kai politinė sistema ne tik nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Kada didžiausia grėsme nacionaliniam valstybės saugumui tampa valstybės valdžia. Kada ja nebepasitiki niekas, net ji pati.

Trumpam atsivėrė uždanga, scena nušvito ir pamatėm viską. Metų metais šalis valdoma slaptomis pažymomis, elektroniniais laiškeliais ir išsaugota kompromituojančia specialiųjų tarnybų informacija, kurią pagal įstatymus pasibaigus tyrimui būtina sunaikinti, tačiau niekas nenaikina ir failai gyvena amžinai. Sekami visi ir pasiklausoma visų, ikiteisminio tyrimo duomenys iš valdžios įstaigų ir teisėsaugos trykšta viešumon į visas puses kaip iš kiauro kibiro vos pirmiesiems asmenims panorėjus.

Viskas perkama ir parduodama, verslo grupuotės steigia savo partijas ir tariasi, ką kuo valdžioje paskirti. Nesusitepusių partijų praktiškai nebėra, visi premjerai teigia žinoję ir dešimtmečius narsiai tylėję. Prezidentė, ryto kavos nepradedanti be slaptos pažymos ant stalo, kaltai mirksėdama pabrėžia, kad raštu ji nieko negavusi – tarsi neužtektų kasdien teikiamos informacijos žodžiu.

Konstitucijos garantė nedarė nieko nekonstituciniam valstybės užvaldymui likviduoti, bet darė viską Liberalų sąjūdžio ir šventųjų konservatorių atėjimui į valdžią. Skaidrumo ir atsistatydinimų į visas puses reikalaujančiai valstybės galvai nekilo problemų korupcionierių partijos lyderiui siuntinėjant sveikinimus ir tariantis, asmeniškai prašinėjant ir gaunant iš koncerno partijos rėmėjų finansinę paramą per rinkimus ar davinėjant nurodymus nusikalstamai verslo grupuotei nutildyti neįtikusį žurnalistą.

Visi dar nepabėgę iš beprotnamio klausia – ką daryti? Ir mums paseka seną, mielą pasaką apie labai labai blogą pasaulį, kurį valdo blogi dėdės ir tetos, todėl viskas labai labai blogai. Tam, kad būtų gerai, reikia tuos blogus pašalinti – nubalsuoti, nuversti, išmesti, atstatydinti etc. Tą gali padaryti iš labai gero pasaulio atėję labai geri, šventi žmonės. Ir tada viskas eisis kaip iš pypkės: nuo pirmadienio devintos, kai tik baigsim darbe antrąją kavą kasdieninę, pasidarys labai gerai.

Tai kas, kad tų gerų nėra ir nebus, kaip ir to gerojo pasaulio, iš kurio jie turi ateiti. Šitie, kurie negeri, kadaise atėjo kaip geri, dabar vėl ateis tokie pat negeri – tik kiti. Kiek berinktum, teks rinktis iš to, kas yra, valstybę statyti iš tų plytų, kurios yra ir dirbti su ta visuomene ir žmonėmis, kurie yra. Pasekmės nepakeis priežasčių, o mokytojai turi patys būti išmokyti kitų mokytojų, kurie irgi turi būti išmokyti.

Kalta ne visuomenė, o politinė sistema, maksimaliai atskirta nuo pilietinės kontrolės ir uždaryta nuo žmonių. Partijos, tapę stagnuojančiais grupinių interesų realizavimo įrankiais, perduodamais pagal paveldėjimą. Politikos Lietuvos tikrovėje seniai nebėra, tai tik 3D vizualizacija – nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria – tai UAB “Lietuva” frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių vadų karjeros interesus.

Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia lyderių – geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma tapti partijų nariais. Dėl visuomenės lyderių partijos varžosi, nuolat pasipildo tikruoju elitu, todėl nuolat atsinaujina ir yra gyvos. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių, nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia – jos juos jau turi iki gyvos galvos. Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui, jokio pasipildymo tikruoju elitu – sąrašiniai patys iš savęs kuria elitą. Ir įdėmiai klausosi ne žmonių, o tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių, nes kitaip nebūsi sąraše. Tarpsta partokratinio elito dumblas, turintis vienintelį interesą – išsaugoti esamą padėtį.

Mes renkamės iš to, ką mums jau parinko. Ir kiek kartų bekartotum, rezultatas bus iš visų ekranų švytintys vis tie patys nepakeičami snukiai, mokantys mus gyventi ir mokėti mokesčius, kuriuos pamatę žmonės, apimti nevilties, slepiasi po antklodėmis arba bėga iš cirko palapinės lauk. Niekas čia mūsų neatstovauja – reitinguok nereitingavęs, vis tiek gausi paukštį iš to paties būrio, kurį valdo sąrašo vedlys, o finansuoja nežinia kas.

Reformas gali daryti tik atsakinga ir tvirta vyriausybė, kuri su esama rinkimų sistema praktiškai nesuderinama. Iki horizonto driekiasi koalicijos, kurios keičia viena kitą kaip ciklonai rudenį. Lemia vienas du marginalų balsai ir jokių ryžtingų sprendimų negali iš principo būti, tik vienos kadencijos didvyrių ir pliurpalizmo siautėjimas. Programos? Niekas jų neskaitė ir neskaito, išskyrus kelis politologus ir žurnalistus, gavusius užduotį ką nors apie tai parašyti. Ne itin apie tuos debesis nuraukia ir partijų bosai, nes ko nereikia – vykdyti nereikės: koalicijos partneriai nepritarė, opozicija trukdė, balsų pritrūko. Išrinkit mūsų daugiau, gal nepritrūks.

Kas tinka senutei demokratinei Europai – netinka iš okupacijos išėjusiai ir vėl savųjų okupuotai, grupuočių užvaldytai valstybei. Jokių rinkimų pagal sąrašus – rinkimų sistema keičiama į mažoritarinę, būkit malonūs, ponai, pasitikrinkit savo asmenybių kainą. Palaidokit savo senolius, raskit naujų ir protingų, kurių pilna, tik jūs jų nematot, nes nenorit matyti. Išeikit pas žmones, jiems asmeniškai atsiskaitykit ir atsakykit, kitaip būsit išmesti iš sistemos.

Mažoritariniai rinkimai priverstų mesti tarpusavio rietenas ir “laisvų mandatų“ bėgiojimą po partijas, padidintų deputatų atsakomybę rinkėjams ir partijoms, ir partijų atsakomybę valstybei ir rinkėjams, skatintų mažinti begalinį partinių darinių ir bedančių koalicijų skaičių. Išaugtų tikra politinė konkurencija, greičiau būtų sudaromos ir stabiliau veiktų vyriausybės, padidėtų sprendimų operatyvumas ir galimybė vykdyti tikras, skausmingas reformas.

Partijų finansavimo sistema sugalvota taip, kad jokios naujos jėgos negalėtų ateiti į politiką, o jei ateitų, tai tik vieną koncerną pakeistų kitas su savo milijonais. Valstybė šeria mūsų pinigais tik tas partijas, kurios jau yra Seime ir kuo daugiau valdžios turi, tuo daugiau pinigų gauna. Kiti negauna nieko, nebent 10 minučių patyčių pas jakilaičius prieš rinkimus ir gali už savo skatikus kautis su slibinais, maitinamais valstybiniais milijonais – taip užtikrinamos “lygios galimybės“ rinkimuose. Ir liberalsąjūdiečiai Petrui Auštrevičiui pareikalavus vien už atėjimą į sarašą gali mokėti po 5000 algos ir suteikti automobilį su vairuotoju.

Partijos tapo valstybės sistemos išlaikomomis įtakos dalybų kontoromis, kurios, skirtingai nuo TSKP, nebesirūpina net nario mokesčiais – kam stengtis, vis tiek valstybė duos. Tam, kad pilnai padengtų visas veiklos sąnaudas iš nario mokesčio, net nevertinant gautų įplaukų iš gyventojų pervedamo pajamų mokesčio, partijos turėjo 2017 metais surinkti: valstiečiai po 2,57 euro, konservatoriai – 5,49 euro, socdemai – po 5,31 euro, liberalūs sąjūdistai – po 4,52 euro per mėnesį ir t.t. Tuo tarpu valstiečių sumokėtas vienam partiečiui tenkantis nario mokestis buvo 13 ct per mėnesį, tvarkietis vidutiniškai sumokėjo 4 ct, liberalus sąjūdietis 41 ct, darbietis – pusę cento, konservatorius – 36 ct, socdemas – 1,18 euro.

Jokių naujų finansavimo mechanizmų ir verslo rėmėjų, ponai – partijos save privalo išlaikyti pačios iš nario mokesčio ir pervedamo šalininkų pajamų mokesčio procento, tai visiškai įmanoma. Gautos pajamos turi būti deklaruojamos viešai kas mėnesį, kaip daro kiekvieno kiosko savininkas, samdantis pardavėją. Už bent vieną iš verslo ar kitu neleistinu būdu, tiesiogiai ar per tarpininkus gautą centą, nesugebėjimą pagrįsti dokumentais pajamų ar išlaidų partija išregistruojama ir turi steigtis iš naujo.

Sutaupyti partijų veiklai dabar skiriami biudžetiniai milijonai turi būti skiriami rinkimų lygiateisiškumui užtikrinti. Seimo rinkimuose privalo turėti teisę dalyvauti ne tik partijos, bet ir politinių judėjimų ar save išsikėlę kandidatai. Iš sutaupytų partijų šėrimui skirtų lėšų jie turi gauti vienodą sumą rinkiminei kampanijai ir už panaudojimą privalo atsiskaityti. Už kiekvieną iš šalies ar viršijant limitą išleistą eurą kandidatas turi būti šalinamas iš balsavimo biuletenių, o jei yra išrinktas – iš deputatų, mandatą suteikiant antrą vietą pagal balsų skaičių užėmusiam varžovui, o rinkimams gautą sumą grąžinti. Metas baigti rinkimais pramintus šešėlinių pinigų maišų čempionatus.

Demokratiškiausia pasaulio valstybė sukurta emigrantų, pabėgusių nuo šimtmečiais egzistavusios feodalinės Europos su savo karaliais ir oligarchais – ten žmonės renka visus. Senatorius, kongresmenus ir gubernatorius, merus ir šerifus, prokurorus ir teisėjus. Gaisrininkus, mokesčių rinkėjus ir kitus savivaldos pareigūnus. Gal būtų laikas jau ir mums bent kaimo seniūną išsirinkti?

Bendrąja prasme valstybės organizmas yra maksimaliai savarankiškų savivaldybių visuma, kur centrinė valdžia vykdo tik bendravalstybines funkcijas. Kaimo savivalda Lietuvoje egzistavo nuo LDK laikų. Valsčiai rinkdavo vaitus, caro Rusijos okupuotame krašte – viršaičius, tarpukaryje – valsčių, net sovietiniais laikais – apylinkių tarybas ir valdybas. Visa reali savivalda dabar sunaikinta. Jeigu valdžia neleidžia žmonėms net kaimo seniūno išsirinkti – apie kokią demokratiją ir pasitikėjimą savo valstybe galima kalbėti?

Valdžių atskirumo principas, kada viena valdžia paskiria kitą, vykdomoji – teisminę, yra absurdas. Pirmosios instancijos teisėjai daug kur yra renkami, net prie sovietų buvo renkami. Sakot, blogi buvo rinkimai, šitiek kritikavot – tai reikėjo atėjus demokratijai išsirinkti gerus, tačiau rinkimai buvo panaikinti tam, kad niekas nepasikeistų ir visi blogai išrinkti išrinktieji išliktų. Ir visi bandymai atnaujinti apylinkių teismų teisėjų rinkimus sėkmingai užblokuoti.

Valdžia argumentuoja, kad taip padarius apylinkių teisėjai imtų taikytis prie rinkėjų, o ne prie įstatymo, kas irgi yra absurdas, nes jų darbą prižiūri aukštesnieji teismai ir sprendimai gali būti ginčijami. Pirmojoje instancijoje priimami pagrindiniai sprendimai visose bylose ir labiausiai užtikrinamas teisingumo vykdymas. Ar ne geriau, kad teisėjas paiso įstatymo ir savo apygardos rinkėjų, kurių bylas sprendžia, negu būna valdomas kompromatais, skambučiais ir elektroniniais laiškais?

Apie visuomenės dalyvavimą teismų procese net kalbėti nepatogu – apsigaubęs mantija teisėjas dabar išeina į pasitarimų kambarį vienas, tik neaišku, su kuo ir ką ten tariasi. Daugelyje šalių esančios visuomeninių tarėjų institucijos mūsų valdžia purtosi kaip velnias kryžiaus, visi dalies teisininkų bendruomenės pasiūlymai atsimuša kaip žirniai į sieną. Nors net baisiojoje V.Putino Rusijoje seniausiai egzistuoja prisiekusiųjų teismai.

Dabar numatomi skirti specialieji prokurorai turi tapti savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių institucija. Jos vadovas ne skiriamas, o renkamas tiesiogiai ir skirtų lėšų limito ribose pats suformuoja savo komandą. Privalo turėti teisę išsireikalauti žvalgybinę ir slaptą informaciją iš visų specialiųjų tarnybų, pradėti tyrimus savo nuožiūra ar pagal piliečių pareiškimus.

Ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimas žiniasklaidoje – kriminalinis nusikaltimas. Turi būti ištirtas visuotinis piliečių sekimas ir pasiklausymas, jį inspiravę asmenys traukiami atsakomybėn, o duomenys sunaikinti. Vienos politinės jėgos ar nuomonės protegavimas, neužtikrinimas teisės lygiomis sąlygomis atsakyti į kritiką visuomeninio transliuotojo eteryje pripažįstamas politine korupcija ir prekyba poveikiu. Specialieji prokurorai turi turėti teisę į apsaugą ir specialias socialines garantijas.

Lietuvių tauta referendumu priėmė Konstituciją ir yra valstybės suverenas, bet jos pakeisti nebeturi teisės, nes piliečių nerinktas Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimas gali neskelbti piliečių inicijuoto referendumo, jei pasiūlymai keisti Konstituciją prieštarauja Konstitucijai, tarsi būtų įmanomas šiame pasaulyje bent koks esamos tvarkos pakeitimas, neprieštaraujantis tai tvarkai. Tačiau seimūnų, nors ne jie priėmė Konstituciją, pasiūlymai ją referendumu keisti Konstitucijai niekada neprieštarauja.

Konstitucinis teismas tapo patogiu politinių manipuliacijų įrankiu, Pagrindinio valstybės įstatymo “aiškintoju“, nors pagal teisės logiką aiškinti įstatymą gali tik tas, kas jį priėmė. Savo nutarimais kuria “konstitucinę doktriną“ ir pats ja, o nebe Konstitucija, vadovaujasi kituose aiškinimuose. Taip keli teisininkai uzurpavo tautos teisę, tapo dar viena, niekur neskelbiama ir piliečių nerinkta valdžios šaka, uoliai tarnaujančia valstybę žlugdančios politinės sistemos išlaikymui.

Konstitucinio Teismo įstatymas turi būti pataisytas taip, kad ši institucija veiktų pagal Konstituciją, t.y. spręstų klausimus, ar konkretūs įstatymai atitinka Konstituciją, ar ne – ir nieko daugiau. Nes jau prieitas teisinio absurdo taškas – Seimui nusprendus nustatyta tvarka paleisti Konstitucinį Teismą pastarasis pripažintų tą sprendimą negaliojančiu, panašiai veikia kompiuterinis virusas. Turi būti užtikrinta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienam parlamentarui ir piliečiui – už šios galimybės panaikinimą Europos Sąjunga atakuoja V.Orbaną, tai gal kas gerai vengrams, gali būti gerai ir mums?

Prieita riba, už kurios tamsa. Pripažinti krizę, užbaigti tylos, susipriešinimo, baimės epochą ir imti kalbėtis. Nacionalinės santarvės komitetas iš iškiliausių žmonių, mokslinininkų, visuomenininkų, autoritetų. Kasdien diskusija per televiziją geriausiu laiku apie tai, ką ir kaip daryti, kiekvienam suteikiant vienodą laiką, galimybes, jokių jakilaičių ar miliūčių “moderavimų“ ir propagandos. Procesas nukrautų įtampas, atsirastų ir idėjų, ir naujų lyderių, visuomenė imtų sveikti, o politikai būtų priversti veikti.

Gydyti reikia ligą, o ne atskirus jos simptomus. Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Tik demokratizacija dabar gali padėti, kitų vaistų nebėra – prapjovus susitvenkusį pūlinį valstybė imtų palaipsniui sveikti. Bet šitokios pradžios nebus – akivaizdu, kad valdžia pasirinko savo ir valstybės tolesnį žlugdymą ir vandens patrankas. Gal ir gerai – šio kelio pabaigoje jų laukia pabaiga.

Šaltinis: kaunoforumas.wordpress.com