Štai ir nuaidėjo per Lietuvą VRK pirmininko Zenono Vaigausko gongas, skelbiantis rinkiminės kampanijos į savivaldybių tarybas pradžią. Pamėginkime pasiaiškinti, kam ir ką jis skambina. Labai malonus tas garsas visų pirma žiniasklaidai. Iki pat kitų metų vasario 27 dienos tarytum mana iš dangaus nukrenta naujas temų masyvas, kompromatų papliūpos ir garantuotų įplaukų srautas už kandidatų reklamą, užsakytus straipsnius su skaičiukais ir be skaičiukų po paskutine eilute. LRT, prasidėjus rinkiminei agitacijai ir kandidatų prisistatymui, sausio 28 čarteriniais reisais gali in corpore skristi poilsiauti į Kanarų salas, eterio laiką kimšte užkimš kalbančios galvos. Ten vasaris – puikiausias barchatinis mėnuo kaitintis saulėje vandenyno paplūdimiuose, kai Lietuvoje siautės speigai ir pūgos.Seime tie keturi mėnesiai bus visiškai bergždžias partinių rietenų laikas, kiekviena partija juk privalo iš naujo iki rinkimų dienos atrasti savo prarastą tapatybę. Ir tiesiog tikra nelaimė, kad į šią laiko atkarpą pataiko biudžeto svarstymo ir priėmimo data. Tad labai tikėtina, kad opozicija pasinaudos gera proga kaitinti atmosferą iki pat rinkimų datos, ir blokuos biudžeto priėmimą, taip gaudama į ranką stiprią kozirinę kortą. Tačiau yra ir vienas „bet“. Dažnai atrodo, kad ir dabar Seimas, pusę metų tampydamas už skvernų Liną Karalių ir Aleksandrą Sakaruką, prarado realybės jausmą, vaikiškai užsižaidęs savo smėlio dėžėj. Partijų magiški užkalbėjimai, kad tik per jas gali reikštis demokratinės vertybės ir visuomenės valia, nebeveikia ir tautos nebeįtikina. Šie rinkimai dvidešimtmetėje mūsų partijų istorijoje gali tapti lemtingi, nes įstatymas, nors ir kreivas - šleivas, tačiau pravėrė vartus balotiruotis ir normaliems, nepartiniams, save išsikėlusiems piliečiams.
Gerai pamenu, prieš praeitus rinkimus į savivaldybių tarybas V.Radžvilo vadovaujamas judėjimas „Kitas pasirinkimas“ agitavo į rinkimus eiti ir balsuoti prieš visus. Iš tos agitacijos išėjo šnipštas. Apie tris procentus rinkėjų balsų nukeliavo, galima sakyti, į šiukšliadėžę. Prieš keletą dienų grupė Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) aktyvistų paskelbė „Rinkimų boikoto manifestą“, kuriame dėstomos analogiškos, V. Radžvilo skelbtoms, idėjos. Lietuvoje įprasta, kad vos tik prasideda rinkimų vajus, kaip Pilypai iš kanapių su sabotažo idėjomis viešumon išlenda aktyvūs politiniai marginalai ir „balamūtina“ visuomenei protą.
Paskaičiuokime paprastai. Yra toks teorinis šansas taip idealiai nubalsuoti, kad pusė narių į Tarybas a priori bus išrinkta pagal partinius sąrašus, tačiau kita pusė – save išsikėlę. Save išsikėlęs pilietis nėra „katė maiše“, kaip norėtų jį piešti partijų demagogai. Tai galėtų būti visuomenei žinomi, veiklūs, iniciatyvūs, pilietiškai angažuoti ir padorūs žmonės iš bendruomenių ar nevyriausybinių pilietinių organizacijų. Tarkim, aš visai norėčiau savo Užupio apylinkėje balsuoti „už“ Užupio respublikos prezidentą Romą Lileikį, Žvėrynas irgi žino už ką norėtų balsuoti, taigi, visai įmanoma, kad, ta kryptimi aktyviai veikiant visuomenei, Taryboje susidarytų veiklių ir padorių deputatų dauguma, žmonių, kuriems tarp savęs susikalbėti ir suderinti veiklos kryptis bei būdus būtų kur kas paprasčiau, nei korumpuotoms pilnoms ambicijų ir įsisenėjusių nuoskaudų partijoms. Jei nesugebėjo susitarti dirbti visuomenės labui per dvidešimt metų, nereikia turėti iliuzijų, kad vieną rytą po rinkimų ims ir pradės sirgti visuomenės interesu. Duoti pažadai magnatams, klanams ir grupuotėms partijas visados saistys, kol jos pačios nepersitvarkys ir neatsinaujins.
Patyrę partijų „politrukai“ mėgsta aiškinti, kad deputatas, išrinktas pagal partijų sąrašą yra labiau kontroliuojamas nes atsiduria tarytum po dvigubu padidinamuoju stiklu. Jį stebi dvi slibino galvos – partinė ir visuomenės. Realybėje vyksta priešingai. Partinė galva viską nusprendžia už jį.
Partijų „politrukai“ dar mėgsta postringauti, kad partiją papirkti yra sunkiau negu pavienį deputatą, nes partija yra kontroliuojama eilinių partinių. Realybėje vyksta priešingai. Įsivaizduogim situaciją, kokiam nors „Rubikonui“ ar „Dalkijai“ reikia gauti žalią šviesą pelningam šmugeliui. Kas yra paprasčiau, ar kyštelėti trims partijų lyderiams, ar kaišioti, tarkim, dvidešimt penkiems pavieniams save išsikėlusiems deputatams, iš kurių niekados nežinai, ko gali tikėtis. Visai neseniai tauta galėjo stebėti gana šlykštų spektakliuką Vilniaus savivaldybėje, kai susiteršė du tos pačios partijos nariai – meras ir jo kontrolierius. Konflikto atomazgos ir atrūgos neišvalytos ir po šiai dienai. O jau rajonų savivaldybės yra tiesiog partinės demokratijos juodosios skylės.
Partijų „politrukai“ mėgsta pasakot pasakas, kad į valdžią eina vykdyti savo programų, o pavieniai deputatai , anot jų, yra nesustruktūrinta palaida bala, laukianti, kas daugiau pasiūlys – prie to jie ir jungsis. Realybėje dar nematėme, kad savivaldybėse ar Seime partijos savo programas vykdytų. Jungiasi, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, visai nejunglūs dariniai į kentauriškas koalicijų kompozicijas, tačiau to jungimosi motyvai ir potekstės nieko bendra su deklaruotomis programomis neturi. Atsiradus bendram interesui , partijų valentingumai keičiami kaip kojinės.
Mano geras pažįstamas, su kuriuo mėgstame susitikę gatvėje papolitikuoti, šypsosi, išklausęs mano postringavimų apie atsivėrusią galimybę. Sako, - panašu į Tomo Moro „Utopiją“. Sakau, - imkim ir prisiminkim aritmetiką. Pagal partinius sąrašus Vilniuje, tarkim, išrenkama į Tarybą pusė narių plius vienas. Pagal dabartinius partijų reitingus ir Vilniaus rinkimų tradiciją susidarytų kokios keturios frakcijos: LSDP – 9 vietos, Tvarkai ir teisingumui – 7, TS - KD – 5, o likusias 5 vietas pasidalintų Lenkų rinkimų akcija, Liberalų Centro sąjunga ir Liberalų sąjūdis. Save išsikėlusiųjų – 25. Tarkim, bendruomenininkai, visuomenininkai, padorūs teisininkai, paminklosaugininkai, kultūrininkai ir žalieji susiburia į dvidešimties frakciją, penki likę žiūri - iš kur vėjas pučia. Štai taip. Kieno rankose geresnės kortos renkant miesto merą? Tokia laimėjusi rinkimus frakcija galėtų pasirinkti į kompaniją vieną iš padoresnių partinių frakcijų, uždėjusi jai apynasrį veikti pagal visuomenės intereso taisykles.
„Utopija“, kartoja mano pašnekovas, bet aš jam sakau: „Gal todėl mums su valdžiomis taip ir nesiseka, kad mes, užuot pasistengę utopiją susikurti, įtikinti ja bendrapiliečius ir aktyviu pilietiniu veikimu įgyvendinti, renkamės desperatiškas elgsenas – braukti visus iš eilės, nesivargindami atskirti pelų nuo grūdų. Jei sakome: „Visi jie tokie, ar susimąstome, kad tų visų sąraše esame ir mes patys“.
Gongas nuskambėjo.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
