Kada nebeliks menininkų, kurie kildina save nuo Dievo...

Su Alytaus meno streiko bienalės organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi Darius Pocevičius.

Meno streiko idėja pirmą kartą paminėta 1970 m. prancūzų menų kritiko Alaino Jouffroy straipsnyje „Ką daryti su menu?“ Pirmasis meno streikas buvo individualus – jį 1977–1980 m. surengė „autodestruktyvaus meno“ pradininkas Gustavas Metzgeris. Vėliau iniciatyvos ėmėsi neoficialiojo meno istorikas iš Londono Stewartas Home’as, 1990–1993 m. bandęs inicijuoti menininkų streikus visame pasaulyje. Kaip į šią meno streikų virtinę įsikomponuoja 2009 m. rugpjūčio 18– 23 dienomis vykusi Alytaus meno streiko bienalė?

Analizuojant šio reiškinio istoriškumą, reiktų vengti šios temos mitologizavimo. Visoje šitoje istorijoje pagrindinė figūra yra Stewartas Home’as, kurio paskelbtas meno streikas ne tik realiai paskatino streikui tarptautinę menininkų bendruomenę (daugiausia neoistų ir pašto meno tinklo dalyvius), bet ir suteikė prasmę tiek G. Metzgerio pareiškimui, tiek atsainiam A. Jouffroy pastebėjimui. Be to, Home’o inicijuotas streikas faktiškai buvo nukreiptas į propagandą prieš sustabarėjusį pačių menininkų mentalitetą ir smarkiai paklibino „rimtosios kultūros” atstovų pretenzijas į amžinąsias vertybes. Jis apskritai kvestionavo pačią meno vaidmens buržuazinėje visuomenėje prasmę. Po 1990–1993 m. streiko dar buvo visa virtinė meno streikų, kurie tęsėsi iki 2005 m., bet visi jie apsiribojo neoistų streiko metodika ir netgi naudojo tuos pačius tekstus bei slapyvardžius (Home’s žodžiais, jie nesugebėjo nieko net dorai nuplagijuoti). Kai kurie „streikai” tiesiog virto konceptualaus meno projektais ir atrodė baisiai nuobodžiai. Viena aštriausių Home’o kritikos strėlių visuomet buvo nukreipta į menininkų ketinimus prisiimti sau tam tikrus vaidmenis ir juos sąžiningai atlikti, jis pašiepė netgi tuos menininkus, kurie per jo paskelbtą streiką labai „sąžiningai” streikavo ir aiškino kitiems, kaip tai daryti…

Alytaus meno streiko bienalė – tai trilypė parodija: tyčiojamasi iš menininko vaidmens beprasmybės, bet skatinamas visuomeniškas kolektyvinis kūrybiškumas; šaipomasi iš streiko, kaip institucinės protesto formos, tiesmukumo, bet iš esmės sabotuojamas kultūrinis establišmentas ir jo operatoriai; galų gale, pašiepiama pats beprasmiškiausias, bet kažkodėl ir pats populiariausias kultūrinio establišmento formatas – bienalė. Visa buržuazinė fikcija, dar kitaip vadinama kultūra, iš esmės slepiasi už tam tikrą laiko tarpsnį pasikartojančių veiksmų, kurių egzistavimas ir yra vertybė, nesvarbu kokiu turiniu jie užpildyti (VEKS’as yra tik dalis viso šito mėšlo). Taigi Alytaus meno streiko bienalė labai konkrečiai siekė pasėti karčią abejonių sėklą kiekvieno mūsų šalies menininko sąmonėje ir jausmuose. Be to, ji tapo tarptautiniu precedentu to siekti visame pasaulyje. Žvelgiant į audringą tarptautinį palaikymą, šis veiksmas pavyko, tad reikia laukti grandininės reakcijos bei ją katalizuoti. Koks tas „audringas tarptautinis palaikymas“? Girdėjau, kad keturis trumpus žodelius ir keturis šauktukus („Aš esu su jumis!!!!“) išstenėjo ankstyvojo antikomercinio kino legenda, šiandien prekiaujanti fluxus darbais… Tikrasis tarptautinis palaikymas buvo išsakytas toli gražu ne lietuvių kalba. Manau, kad garbus Jono Meko amžius kliudo jam adekvačiai vertinti žaibišku greičiu besikeičiančias politines-kultūrines situacijas, todėl jis dažnai tampa aplinkybių auka… Kalbant konkrečiai apie Alytaus bienalę – manau, kad tai buvo puiki proga Jonui reabilituotis. Nereikia mušti parkritusio – geriau jam paduoti ranką. Kaip būtų galima apibrėžti Alytaus meno streiko bienalę? Kas tai – menas, antimenas, kontrkultūra ar žmonių, kuriuos įprasta vadinti menininkais, socialinio protesto apraiška? Meno streiko bienalė apnuogino paprastą faktą – neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis menininkų bendruomenė yra labai individualizuota ir nevieninga, nežiūrint, kad ji maitinama tos pačiomis iliuzijomis ir popierinėmis fikcijomis. Meno streiko bienalės tikslas yra kontrkultūrinis – pakirsti (pasi)tikėjimą menu, atskleisti faktinį menininkų oportunizmą bei auginti deideologizuotą jaunąją kartą, kuri nebūtų priklausoma nuo buržuazinio kultūrinio opijaus. Mano streiko bienalė – tai apeliacija į tarptautinį sąmoningų menininkų solidarumą, tokių menininkų, kurie sąžiningai pabrėžia represinę meno prigimtį, įteisinančią hierarchiją bei socialinę neteisybę. Tai daugiau nei socialinis protestas, tai apeliacija į socialinį sabotažą, kurio tikslas – sugriauti hegemonijos pamatus. Svarbiausia, kad per visą tą procesą sabotažininkai atrodo kaip mieli besišypsantys kultūriniai veikėjai, menininkai, jiems politikai spaudžia rankas ir su jais fotografuojasi – jokio streso, jokio kumščių dramatizmo, jokios tiesioginės konfrontacijos. Ši taktikos forma dominuoja neoliberalaus kapitalizmo ekonomikoje ir politikoje, ji vadinama „socialine inžinerija“... arba tiesiog PR. Prieš kapitalizmą, kaip ir prieš bet kokį kitą oponentą, geriausia kovoti jo paties ginklais. Ne paslaptis, kad kultūrinis ir meninis Lietuvos establišmentas kreivai žiūri į panašaus pobūdžio renginius. O kaip meno streiko bienalę vertina „apačios“ – meno darbininkai? Čia mes prieiname prie kertinės sampratų „menininkas” ir „meno darbininkas” dilemos. Menininkas yra hierachizuotas – pakylėtas virš vidutiniokų minios – elementas bendroje buržuazinėje valdžios santykių piramidėje. Meno darbininkas yra proletaras – tiesa, toje srityje, kurioje jo gamybos apribojimas nepadarytų jokio efekto, nes jis iš esmės atlieka tik užpildo funkciją. Meno darbininkas palaikomas bendros ideologijos, kad kažkada taps „menininku”, nors tai, ką jis daro, neturi nieko bendra su atrankos į hierarchiją kriterijais. O tokių kriterijų išvis nėra – faktiškai tai tėra „lindimo aukščiau stovinčiąjam į subinę” kriterijus. Kol kritinė „meno darbininkų” masė to nesuvoks, tol jie dar labiau skurs ir susilauks žiauresnių patyčių iš valdančiųjų. Taigi išvada būtų tokia. Šiam procesui pritaria tų šalių „meno darbininkai“, kuriose susiklosčiusios senesnės kontrkultūros ir kovos prieš valdžios struktūras tradicijos, tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu dominuoja Soroso pinigų saulės apakinti zombiai ir sovietinio mentaliteto idealistai, kurie tikisi, kad „grožis juos išlaisvins”. Ar ne per banalu visą kaltę suversti sovietiniam mentalitetui, idealizmui ir Soroso pinigams? Mano manymu, Lietuvos meno darbininkai nepritaria meno streiko idėjoms dėl to, kad susiklosčiusi padėtis jiems atrodo „normali“ ir „natūrali“. Jie nuoširdžiai tiki, kad objektyviai egzistuoja „geri“ ir „blogi“ meno kūriniai (gaminiai, prekės), vadinasi, vienas menininkas, jų nuomone, yra objektyviai „geresnis“ už kitą. Taip jie pateisina dabartinę meno pasaulio hierarchiją ir priima ją kaip „prigimtinę“. Todėl ir nenori jai priešintis... Siūlau mano apibendrinimus vertinti tik kaip metaforiškas nuorodas į realias priežastis, nes išsamus pokalbis apie jas būtų labai ilgas ir reikalautų atskiro straipsnio. Problema ta, kad sovietinę sistemą reikėtų laikyti valstybinio kapitalizmo forma, kurioje „rimtoji kultūra“ atliko potencialių triukšmadarių išromijimo funkciją. „Triukšmadariai“ menininkai net galvojo, kad jie realiai priešinasi sistemai (kai kurie taip tebegalvoja ir šiandien). Bet sistema nuolat kontroliavo, kad tokių veikėjų skaičius visuomenėje neįgautų kritinės masės. Šių žmonių tragedija, kad jie patys sau susigalvojo absoliučias vertybes, kurių neva siekia ir gyvena uždarą atsiskyrėlių gyvenimą. Tokio tipo pasipriešinimas tėra pasipriešinimo iliustracija, jis yra beviltiškas. Tuo tarpu neliberalaus kapitalizmo infekuota karta simuliuoja nusiasmeninimą ir kolektyvinius veiksmus, nors iš esmės pasilieka toje pačioje vokiečių klasikinės idealistinės filosofijos apibrėžtame kultūriniame lygmenyje: turinys – kritinis, tačiau forma – tipiškas kapitalistinės ekonomikos konstruktas. Žvelgiant iš šių pozicijų akivaizdu, kad šiandieniniai menininkai ne tik kad nėra patenkinti susiklosčiusia padėtimi ir nori ją keisti, bet jie nori ją keisti dar labiau pagilindami problemą – toliau stiprindami „rimtosios kultūros“ įsigalėjimą visuomenėje. Jie norėtų priešintis, bet tik siekdami išplėsti savo teises bei privilegijas, o ne jas apriboti ar – dar blogiau – išvis panaikinti meno kategoriją. Bienalės dalyviai plaukiojo valtimis, žaidė futbolą, muzikavo, surengė keletą demonstracijų. Ir, žinoma, demonstratyviai nekūrė jokio meno. Kuris iš bienalės dalyvių veiksmų atrodo svarbiausias idėjiniu požiūriu? Kaip bebūtų keista, bet ideologijos įsitvirtinimo žmogaus sąmonėje lygmenį labiausiai atskleidė gerų austriškų vynų ragavimo (ne gėrimo) įvykis. Italų autonomistas Franco „Bifo” Berardi pareiškė, kad jis absoliutus abstinentas ir atsisakė dalyvauti degustacijoje, net nesutiko pabūti kurį laiką šešėlyje, kol galėtų pasireikšti jo žmona Claudia – didelė gero vyno mėgėja. Bifo pasirinko kelionę į Vilnių, kur jam asmeninį dėmesį rodė vietos intelektualai, suteikę sceną jo solo idėjoms. Tuo tarpu Stewartas Home’as atsisakė ragauti ne raudonos spalvos vyną ir kantrai laukė, kol visi išragaus baltąjį ir tik tada ėmėsi raudono (toli gražu ne ragauti)… Menininkai pradėjo muzikuoti, kažkas užgrojo fortepijonu – viskas panėšėjo į tipišką buržuazinės parodos atidarymą. Vyno ragavimą prižiūrėjęs Kurtas Ryslavy kelis kartus įspėjo „užsimiršėlius“, kad taip jie praranda koncentraciją skoniui, bet šie buvo sunkai suvaldomi – veikė ne sąmonė, o Pavlovo kompleksas. Geriausią pavyzdį demonstravo paaugliai – jie sąžiningai ragavo vynus ir spjaudė į specialiai tam pastatytus kibirus iš abiejų ilgo stalo pusių. Šie jauni žmonės jau suvokia, kad koncentracija ir saviorganizacija – tai esminiai revoliucinės grupuotės sėkmingų veiksmų elementai. Vilniaus anarchistai, priešingai, spjovė į saviorganizaciją ir išvyko flirtuoti su Naująja Kaire. Taigi iš Vilniaus atvykę meno specialistai rado grupę žmonių, švenčiančią atidarymą atsitiktinai pasirinktoje vietoje, ir pasigedo įprasto kultūrinio atributo – pačios parodos. Iš esmės negalima atskirti vienų ar kitų bienalės veiksmų kaip svarbiausių, nes visi jie buvo viena nedaloma visuma, kurioje ir menininkai, ir savanoriai, ir žiūrovai buvo priversti integruotis ir bendradarbiauti. Silpniausia bienalės grandimi laikau teorinę dalį, kuri vietoj diskusijos pasiūlė nuvalkiotą akademinį diskursą bei fragmentaciją. Bet tai buvo ir naudinga, nes profesoriui išvykus, visų dalyvių grupės ėmė tarpusavyje susikalbėti. Tad ar vertėjo rengti bienalę, kad dar kartą įsitikintum kraštutiniu menžmogių egoizmu, neorganizuotumu ir kolektyvinės dvasios stoka? Manau, kad didesnius vidinius prieštaravimus atskleidė ne atvykę menininkai, kurie, nors ir draskomi prieštaravimų, dirbo kolektyvinį darbą, bet kaip tik politiniai aktyvistai, kurie niekaip negali išsivaduoti iš akademinio diskurso, socialinių kritikų ar maištininkų vaidmenų. Manau, kad jau keletą metų deklaravusi savo eksperimentinį pobūdį, Alytaus bienalė šį kartą tapo vientisu eksperimentu, kurio nepamirš nė vienas dalyvis. Prieštaravimų neišvengsime ir jų nereikia bijoti – juk gyvename šizofreniškoje visuomeninėje formacijoje – kapitalizme. Bienalė baigėsi. Visi jos dalyviai sugrįžo į savo miestus, kimšte prikimštus meno ir kultūros. Na, ir kas toliau? Ar rengiatės kokiems nors konkretiems kolektyviniams veiksmams, kuriuos būtų galima pavadinti ne biennale, ne performansu, o realiu menininkų streiku? Bienalė baigėsi, tačiau prasidėjo diskusijos – virusas jau pasėtas. Britai (Bristolyje ir Londone) aktyviai rengia 2012 m. visuotinį streiką, kuriame pirmą kartą įgaus konkrečią industrinių dvasios darbininkų statusą sindikalistų profsąjungose. Šiuo metu mus pasiekė žinios apie tarptautinį Stambulo bienalės sabotažą. Tikimės jį išplėsti ir iki projekto „Stambulo – Europos kultūros sostinė“ (simboliška, bet sutrumpinimas skamba taip pat gerai, kaip ir mūsų VEKS‘as – SEKS‘as) sužlugdymo. Europos kultūros sostinių sąrašas jau suteptas ir Alytaus streiko paminėjimu – tai jau precedentas. O ir jaunoji Lietuvos karta, paragavusi maišto dvasios, per šiuos kelis metus subręs ir sustiprės – tai ne koks konceptualus meninis projektas – tai procesas, draugai! Tai, kas vyko Alytuje, buvo labai realus streikas, ir visiškai nesvarbu, kaip jį bepavadinsi – bienale, performansu ar streiku, – svarbiausia neprisirišti prie stereotipinio formato, nes kapitalizmas jau prisitaikęs praryti visas jam pažįstamas formas. Ar šis procesas turi kokią nors pabaigą? Ar egzistuoja kokie nors galutiniai meno streikininkų tikslai, kuriuos pasiekus būtų galima apskritai užmiršti meną? Šio proceso pabaiga labai paprasta – apie ją kalbėjo visos revoliucijos – tai dvasinis ir socialinis žmonių lygiateisiškumas. Kol žmonės nesupras, kad buržuazinė kultūra savo esme yra represinis įrankis, o ne laisvės ir dvasios šaltinis (kaip tik tokia idėja nuo mažumės kalama į galvą), tol gyvensime klasinėje visuomenėje ir problemos tik gilės. Nė viena revoliucija nesugebėjo išspręsti „buržuazinės kultūros“ klausimo ir tuo tik įrodė, kad klasikinės jėgos priemonės nėra pakankamos. Išsprendus šį klausimą, žinoma, nebeliks menininkų – tų, kurie kildina save nuo Dievo... ir stovi vakarėliuose šalia valdančiųjų.„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]