Kai paralyžiuojamas teisingumas - paralyžiuojamas valstybės imunitetas (partijos DRĄSOS KELIAS laiškas VISIEMS, video)

Partijos DRĄSOS KELIAS laiškas VISIEMS

Problema Nr. 1 Lietuvoje - teisėsaugos ir teisingumo sistema, kuri atvirai gina prieš valstybę ir jos piliečius veikiančių grupuočių interesus. Dėl šios priežasties kenčia beveik visos gyvenimo sritys - nuo ekonomikos iki kultūros, nuo sveikatos apsaugos iki švietimo, nekalbant jau apie elementarias žmogaus teises.

Teisinės valstybės darnus funkcionavimas yra įmanomas tik tada, kai savo pareigas sąžiningai ir profesionaliai atlieka teisėsaugos ir teisingumo sistema, kai nekyla jokių klausimų dėl jos skaidrumo.

Nepaneigiama tiesa: jei teisėsauga tarnautų visiems Lietuvos piliečiams be išimčių vienodai, šiuo metu tokios gausos neištirtų (marinamų), vadinamųjų rezonansinių, bylų nebūtų. Politikai ir tam tikros žiniasklaidos priemonės tokiu atveju neturėtų terpės jų eskaluoti ir begėdiškai iš to pelnytis, o prasikaltusiųjų likimus spręstų ar jau būtų išsprendę teismai.

Visiems būtina įsisąmoninti, kad, matant atvirai nusikalstamas teisėsaugos veikas, tokie demagoginiai teiginiai kaip “niekas negali kištis į teisėsaugos darbą”, dažniausiai skambantys iš bejėgiais apsimetančių valdančių politikų lūpų, tėra tik priedanga vykdyti tolimesniems nusikaltimams.

Politikai, kuriems priimtina klestinti korupcija aukščiausioje valdžioje, suinteresuoti būtent tokios teisėsaugos egzistavimu, kokia ji yra dabar. Esant tokiai paklusniai politikams teisėsaugai (nors apsimetama, kad yra priešingai), daryti nusikaltimus valstybiniu lygiu - valstybės vardu - yra saugu.

Strateginių ūkio šakų ir objektų privatizavimai, monopolijų įsigalėjimas, neužbaigti nacionaliniai stadionai, grandioziniai (vagysčių mastu) nacionalinių švenčių organizavimai ir begalė kitų "projektų" būtų tiesiog neįmanomi be aukštų valstybės pareigūnų ir politikų žinios ir pritarimo.

Nebaudžiamumo įsigalėjimas ir klestėjimas, įtakojantis visas Lietuvos piliečių socialinių santykių sritis - bene pagrindinė ir didžiausia Lietuvos emigracijos priežastis. Žmonės bėga iš Lietuvos praradę viltį, ir pirmiausia - dėl NETEISYBĖS. Juos kaltinti vien sotesnio gyvenimo noru ir nepatriotiškumu - nesąžininga.

Beveik visose civilizuotose pasaulio valstybėse veikia prisiekusiųjų ar tarėjų teismai, tad manome, kad Lietuvoje būtina įsteigti nors vieną Tautos renkamą pasitikėjimo instituciją - Visuomeninio prokuroro instituciją. Tai būtų labai didelė ir konstruktyvi parama dabartinei Generalinei prokuratūrai.

Tautos renkamam, o ne politikų paskirtam Visuomeniniam prokurorui turi būti suteikta teisė inicijuoti ikiteisminių ir kitų tyrimų pradėjimą visų galimai korumpuotų politikų, teisėjų, prokurorų atžvilgiu, kurie dabar niekaip negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kadangi Lietuvoje iki šiol nėra tokios institucijos, kuri galėtų tai padaryti nebijodama užsitraukti tų pačių politikų, teisėjų, prokurorų nemalonės ir sankcijų.Dabartinės šalies, kaskart per eilinius rinkimus vietomis besikeičiančios, valdančios partijos savo veikloje turi ir stiprių, ir silpnesnių momentų. Tačiau kova su korupcija - visų be išimties valdžioje esančių partijų šimtaprocentinė nesėkmė.

Šiam Visuomeniniam prokurorui turėtų būti deleguota teisė susipažinti su visais abejones keliančiais sprendimais, juos vertinti bei naikinti. Tokiu būdu, būtų maksimaliai apsaugomi visos visuomenės teisėti interesai ir lūkesčiai.

Būtina kuo skubiau įgyvendinti elementarius, tačiau labai svarbius dalykus: panaikinti senatis už ekonominius - finansinius korupcinio pobūdžio nusikaltimus, bei pasiekti, kad už kiekvieną valstybės pareigūno žingsnį, “darbuojantis tėvynės labui”, būtų taikoma konkreti griežta asmeninė atsakomybė. Nes neatsakomybės atmosfera valdžią jau pavertė ciniška politinio verslo bendrove.

Visos šios priemonės didžiąja dalimi sustabdytų vagystes iš valstybės biudžeto, o tai savaime išspręstų nemažą dalį šalies finansinių problemų, bei didžiąjai daugumai žmonių pakeltų dvasią.

Dažnai motyvuojama, kad su korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose kovoti sunku todėl, kad, esą, įstatymai netobuli, juos reikia tobulinti ir tobulinti.  Esą, tik tada prasidėtų sėkminga kova su daugiamečiu šalies apiplėšinėjimu.

Tačiau neteko matyti nė vieno įstatymo, kuris leistų ar skatintų vogti. Iš esmės įstatymai tikrai  nėra blogi. Problema ta, kad tų įstatymų nesilaikoma. Ir pirmiausia, jų nesilaiko valstybės institucijos ir labai konkretūs asmenys, dirbantys valdžioje, dažniausiai teigdami, kad įstatymų nesilaiko... paprasti piliečiai.

Dabartinės šalies, kaskart per eilinius rinkimus vietomis besikeičiančios, valdančios partijos savo veikloje turi ir stiprių, ir silpnesnių momentų. Tačiau kova su korupcija - visų be išimties valdžioje esančių partijų šimtaprocentinė nesėkmė.

Dar blogiau, kad kova su valstybės vėžiu - politine korupcija - per visus nepriklausomybės metus ne tik nėra realiai pradėta, bet beveik nedrįstama apie tai kalbėti. Pernai Seimo priimta formali antikorupcinė programa, kuri ramiai guli stalčiuje ir apie ją jau seniai visi pamiršo, - vienas iš tokios nesėkmės pavyzdžių.

Taigi valdančios, buvusios valdžioje ir besiruošiančios vėl į valdžią politinės partijos neranda jėgų pripažinti politinės korupcijos egzistavimo. Tai tik įrodo, kad politinė korupcija tapo šios valstybės neoficialia sistemos dalimi.

Todėl ši neoficiali sistemos dalis - politinė korupcija - turi būti visomis įmanomomis priemonėmis naikinama. Įstatymo privalomas laikymasis, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, pažinčių ir turtinės padėties, viešojo intereso gynimas ir absoliutus viešumas bei skaidrumas valdiškame sektoriuje, ypač finansinėje jo dalyje, - štai kas turi tapti tiek neoficialia, tiek ir oficialia sistemos, t.y. LAISVOS ir modernios valstybės dalimi.

Visa iki šiol neva vykusi kova su korupcija, o dažniau - tik jos imitacija, - tai nesėkmingi mūšiai su korupcijos pasekmėmis. Pats metas pradėti kovoti pirmiausia su PRIEŽASTIMIS, kurių šaknys matomos kiekvienam, nors kiek besidominčiam valstybės gyvenimu.

Siekiant šių konkrečių tikslų, partija DRĄSOS KELIAS bendradarbiaus su visomis politinėmis jėgomis, visuomeninėmis organizacijomis, pasaulio lietuvių bendruomenėmis bei visais geros valios žmonėmis, kuriems šie siekiai yra lygiai taip pat svarbūs kaip deguonis ar gėlo vandens gurkšnis.

Lietuva - drąsi šalis, todėl turi pagaliau realiai pradėti eiti drąsiu keliu. Ar ne taip, bendrapiliečiai?

P.S. Partijos DRĄSOS KELIAS pirmininkas Jonas Varkala:
(atsiprašome už neveikiančius video: visą EKSPERTAI.EU paskyrą Yuotube neteisėtai nuo 2011 m. vasario mėnesio užblokavo valstybinis transliuotojas LRT)

*************************************

Politinės partijos DRĄSOS KELIAS steigiamasis suvažiavimas įvyko 2012 sausio 28 d. Jo metu buvo patvirtinta partijos programa ir įstatai, išrinktas šios organizacijos pirmininkas, atliktos kitos privalomos procedūros.

2012 kovo 19 d. partija jau buvo įregistruota Teisingumo ministerijoje.