Kai tyli – atrodai protingesnis?

Gyvenamosios vietos netekę palestiniečiai iš Beit Hanouno miega Jabaloje UNWRA (Jungtinių Tautų Pagalbos ir darbų agentūra) mokykloje

Nuskambės kiek groteskiškai, bet Izraelio ir Palestinos konfliktas ilgainiui tapo panašus į sporto varžybas, kuriose abi komandos turi savo ištikimus gerbėjus. Tikri gerbėjai lieka ištikimi savo komandai, net kai jos pralaimėjimai pernelyg užsitęsia. Pastarieji įvykiai Gazos Ruože išjudino nusistovėjusias pozicijas ir privertė atsipeikėti, kad sportinė logika „aš už arabus, o tu už žydus“ čia nėra galima. Po kelių pokalbių su Amerikos žydais pasirodė, kad net šita grupė sutinka, jog Izraelis šįkart kaip reikiant susimovė. Kritikos strėlėmis laidosi ir Holivudas, kuris visuomet tradiciškai susilaikydavo nuo komentarų šia tema.

Viena realiausių pretendenčių į JAV prezidento postą kitą kadenciją Hillary Clinton teigia, kad dėl civilių žūčių Gazos Ruože kalta tik „Hamas“. Taip išeina, jog „Hamas“ ir tik „Hamas“ yra kalta dėl to, kad iš beveik dviejų tūkstančių palestiniečių aukų, suskaičiuotų nuo liepos 8 d., kai prasidėjo Izraelio karinė kampanija „Gynybos linija“ („Protective Edge“), 70 proc. yra beginkliai civiliai, ketvirtadalis jų – vaikai iki 18 metų. Šiurpą kelia tiek pasaulį apskriejusios žuvusių mažamečių nuotraukos, tiek kai kurių Kneseto narių pareiškimai. Parlamentarė Ayelet Shaked „Twitter“ paskyroje pasidalino savo požiūriu į palestiniečius: „Jie privalo mirti, o jų namai turi būti nugriauti tam, kad juose nesiveistų daugiau teroristų. Visi jie yra mūsų priešai ir mes privalome susitepti rankas jų krauju. Lygiai tas pats galioja ir mirusių teroristų motinoms.“ „Hamas“, laikoma teroristine organizacija, tapo Palestinos sinonimu ir šioje kovoje pradeda ryškėti genocido logika, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų.

Šiame kontekste keistokai atrodo šūkavimai, kad kiekvienas nepritariantis Izraelio kariniams veiksmams Palestinos autonomijos teritorijoje yra antisemitas. Dar keisčiau atrodo kai kurie lietuvių komentatoriai, aklai remiantys Izraelio politiką ir skubantys skelbti, kad tai yra ir Lietuvos pozicija. Jie visaip bando parodyti, kodėl palaikyti Izraelį yra teisinga, bet, ko gero, čia viskas daug paprasčiau: Lietuvai nepalanku erzinti strateginius partnerius ir mes vis dar kažkaip nesuvokiame, kad galime būti savarankišku tarptautinių santykių subjektu.

Karolis Klimka straipsnyje „Delfi“ portale reziumuoja, kad Lietuvos pozicija pastarųjų įvykių Gazos Ruože atžvilgiu daugiausia yra pozicijos nebuvimas. Tiesa, nuo konflikto Gazos Ruože nukentėjusiems palestiniečiams Užsienio reikalų ministerijos skirta 30 tūkst. eurų suma yra gražus gestas (Estijos ir Latvijos parama buvo gerokai solidesnė), tačiau Lietuvos pareigūnai tebetyli. Gali būti ir taip, kad čia ne tiek baimė neįtikti strateginiams partneriams, kiek įprastas abejingumas tam, kas vyksta toliau į rytus nei Naujoji Vilnia, atsiprašau, Luhanskas.

Andrius Užkalnis teigia, kad Lietuva remia Izraelį, ir nelabai jautriai priduria, kad „civilių aukų niekas netrokšta, bet jei negali apsieiti be jų – ką gi, tenka taip“. Toks mąstymas yra mažų mažiausiai keistas, jeigu atsižvelgi į paprastą faktą: atakos, neskiriančios kombatantų nuo civilių, tarptautinėje teisėje yra laikomos karo nusikaltimu (vadinamosios nediskriminacinės atakos). Tai, kad Gazos Ruožas yra ypač tankiai gyvenamas ir šiuo metu, deja, iš esmės valdomas „Hamas“, nereiškia, kad šio principo galima nepaisyti.

Ironiška, bet vis daugiau istorikų, mąstytojų, Holivudo aktorių, tarp jų nemažai žydų, pradeda brėžti sionizmo ir vokiečių nacionalsocializmo paraleles. Abi ideologijos iškelia vieną rasę, remdamosi ideologiniais, mitologiniais ir religiniais motyvais. Kaip ir nacių politika (nepamirškime, kad Hitlerio partija į politiką atėjo sąžiningų ir laisvų rinkimų būdu), Izraelio valdžios veiksmai sulaukia itin didelio visuomenės palaikymo. Tik maždaug 5 proc. Izraelio gyventojų nepritaria tam, ko Izraelis imasi Gazos Ruože ir Vakarų Krante.

Žydų istorikas Ilanas Pappé jau seniai kalba apie Izraelio boikotą, visų pirma – akademinių institucijų ryšių nutraukimą, ekonomines sankcijas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga dar gegužės mėnesį boikotavo paukštienos gaminių ir kiaušinių importą iš žydų naujakurių gyvenviečių okupuotoje Palestinos teritorijoje. Įdomu yra ir tai, kad Palestiną labai aktyviai palaiko PAR dėl paralelių su apartheido patirtimi.

Pastarasis Gazos Ruožo bombardavimas daugelį paskatino permąstyti savo pozicijas. Šiandien nėra būtina kalbėti ir diskutuoti, kam teritorija priklausė pirmiausia: arabams prieš pusę amžiaus ar žydams prieš daugelį amžių. Kalbėti turėtume apie brutaliai trypiamas žmogaus teises ir karo nusikaltimus, dalykus, kurie yra akivaizdūs, bet kurių dažnai apsimetame nematantys.

Įdomumo dėlei atsiverčiu Lietuvos ambasados Tel Avive interneto puslapį. Naujausiu, liepos 23 d. paskelbtu, įrašu informuojama apie prezidentės susitikimą su Lietuvos ambasadoriumi ir optimistišką raginimą ieškoti naujų Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimo krypčių, stiprinti eksportą ir t. t. Jungtinės Tautos buvo ką tik paskelbusios, kad ketvirtadalis palestiniečių aukų Gazos Ruože – vaikai iki 18 metų.

Kartais mėginame būti dideli ir protingi, bet iš tikro esame labai, labai maži. Negana to – dar ir ciniški.