Vokietijos generolas paskelbė kulminacijos taško datą: 2029-ieji

Kaip ne kartą buvo informuoti gyventojai, Rusijos karinė invazija į Europos Sąjungos ir NATO valstybes buvo prognozuojama 2030 metais, vėliau – 2029-aisiais. Taip pat buvo teigiama, jog puolimas galėtų įvykti ir 2028 metais. Vėliau pasirodė įžvalgų, kad tai gali nutikti 2027-aisiais, o gal net 2026-aisiais. Galiausiai imta teigti, kad Rusija gali pulti bet kurią akimirką, nelaukdama jokių datų.

Tačiau Vokietijos aukščiausiasis karinis vadovas Carsten Breuer, šių metų kovo pabaigoje duodamas interviu BBC teigė, kad Rusija puolimą turėtų pradėti 2029 m. Tuo pat metu vokietis nurodė, kad grėsmė iš Rusijos dar niekada nebuvo tokia akivaizdi.

Šiame interviu C. Breuer specialiajam BBC korespondentui Allan Little pasakoja, kaip jis sparčiai pertvarko Vokietijos kariuomenę į galingiausias konvencines pajėgas Europoje.

- Kiek skubi dabar yra saugumo padėtis, su kuria susiduria Vokietija ir apskritai Europa?

- Na, į kariuomenę įstojau 1984 metais, ir nuo tada, manau, dar niekada nesu patyręs tokios pavojingos, tokios skubios situacijos, kokia yra šiandien. Tai, ką matome ir su kuo susiduriame, yra Rusijos keliama grėsmė, ir mes aiškiai matome, kad Rusija stiprina savo kariuomenę iki tokio lygio, kuris, palyginti su tuo, ką ji turėjo iki karo prieš Ukrainą, beveik padvigubėjo. Matome, kad Rusijos pusėje kuriamos naujos struktūros, ir visos tos struktūros nukreiptos į Vakarus. Todėl man aišku, kad grėsmė yra akivaizdi, ir mes visi turime ją taip suvokti.

- Ar turite žvalgybinės informacijos, įrodymų, kad Rusija planuoja kur nors pulti NATO? Ir jei taip, kokiame laikotarpyje?

- Na, mes kalbamės su savo analitikais ne tik Vokietijoje, bet ir bendradarbiaudami su tarptautiniais partneriais. Ir tai, ką matome, yra kulminacijos taškas. Mūsų vertinimu, tas kulminacijos taškas bus 2029 metais.

- Ar tai tas metas, kai Rusija surengs puolimą?

- Negaliu to pasakyti, negaliu prognozuoti, tačiau 2029 metais egzistuoja galimybė, kad Rusija galėtų pradėti didelį karą prieš NATO šalį. Ir aš, kaip kariškis, turiu pasakyti: gerai, mes turime tam pasirengti. Turime vertinti blogiausią scenarijų, turime mąstyti blogiausio scenarijaus kategorijomis, ir tai yra vienas iš mano blogiausių scenarijų.

- Kiek Europos sąjungininkai yra priklausomi nuo Jungtinių Valstijų paramos? Ir ar ta parama yra patikima?

- Manau, kad ne tik dabartinė administracija, dabartinė vyriausybė sakė, jog Europa turi labiau prisiimti atsakomybę už savo pačios saugumą. Man atrodo, pirmą kartą tai išgirdau 2011 ar 2012 metais. Taigi dabar Europoje, Vokietijoje, ir mes tai darome, turime perimti daugiau atsakomybės, turime suprasti, kad privalome jos prisiimti daugiau, ir turime tai daryti. Ir čia išryškėja tam tikra Europos dilema. Mes tai supratome, tačiau kurti tuos pajėgumus, kurių skubiai reikia, užtrunka. Ir mes kalbame apie, na, tikriausiai trejus, ketverius, penkerius metus, be jokios abejonės. Visa tai sudėjus, manau, galima tai pavadinti dilema, nes to negalima išspręsti iš karto.

- Išvardykite man konkrečiai. Kokius pajėgumus, kuriuos dabar turi tik Jungtinės Valstijos, Europos valstybės turi įgyti per artimiausius trejus ar ketverius metus?

- Na, mes Vokietijoje nustatėme aiškų prioritetų sąrašą. Mums reikia dronų. Mums reikia tikslaus smogiamojo pajėgumo, taip pat prie to turi prisidėti ir kosmoso pajėgumai. Taigi tai yra patys skubiausi poreikiai. Tačiau, kaip sakiau, visa tai įtraukėme į prioritetų sąrašą, su juo dirbame ir gana sėkmingai judame pirmyn.

- Ar esate pasirengęs būti pirmuoju generolu, kuris vadovaus Vokietijos kariuomenei kare Europoje pirmą kartą nuo 1945 metų?

- Na, leiskite pasakyti, manau, kad formuluotė „vadovauti į karą“ čia nėra tinkama. Tai, kam esu pasirengęs ir ką šiuo metu darau, yra Vokietijos parengimas tam, kad ji galėtų apsiginti pati, ir tų gynybinių pajėgumų stiprinimas. Mums tai yra atgrasymas, ir tai atgrasys grėsmę, su kuria susiduriame iš Rusijos pusės.

- Kad būtų visiškai aišku: kas yra priešas, su kuriuo susiduriate?

- Man svarbiau kalbėti apie grėsmę. O grėsmė yra visiškai aiški. Grėsmė kyla iš Rusijos. Mes turime tai matyti. Turime į tai žiūrėti tiesiai. Ir turime sutelkti pastangas prieš šią grėsmę. Kai kalbate apie priešus, man tai reiškia fronto liniją, kai stovite vieni prieš kitus ir žiūrite vieni kitiems į veidą. Tai yra priešas. Mes tikrai dar nesame tokioje situacijoje.

- Jūs atrodote kaip žmogus, kuris skuba. Ar manote, kad Vokietijos ir kitų Europos sąjungininkių politinė vadovybė pakankamai gerai suvokia šio klausimo skubumą? Ar ji juda pakankamai greitai?

- Na, per savo, kaip Vokietijos gynybos vado, kadenciją mačiau pokytį ir pačioje Vokietijos visuomenėje, ir visuomenės nuotaikose, ir politinėje vadovybėje. Taigi tas skubumo pojūtis tikrai yra. 2029 metų perspektyva suprantama. Suprantama, kad turime būti „Kriegstüchtig“, kaip tai vadiname Vokietijoje, tai yra pajėgūs ir pasirengę kariauti, kad iki 2029 metų turime būti pasirengę. Tai iš tiesų pakeitė požiūrį. Todėl pasakyčiau aiškiai: taip, skubumo suvokimas yra, ir mes pagal tai veikiame.

- Kai prieš 42 metus, 1984-aisiais, įstojote į kariuomenę, dešimtys tūkstančių sąjungininkų karių vis dar rūpinosi Vokietijos gynyba. Ir Vokietijoje buvo giliai įsišaknijęs įtarumas militarizmui dėl labai tamsios šalies praeities. Ar manote, kad per pastaruosius kelerius metus Vokietija pagaliau nuo to nutolo?

- Mes suprantame, kad turime prisiimti daug atsakomybės, tačiau ši atsakomybė susijusi ir su mūsų praeitimi, su mūsų istorija. Taigi mes negalime išžengti iš savo istorijos, tikrai ne. Tačiau tuo pat metu turime suprasti, kad privalome prisiimti daugiau atsakomybės Europoje ir dėl Europos, tačiau visada kartu su mūsų Europos sąjungininkais. Taigi šis supratimas yra aiškus, ir per pastaruosius metus jis pakeitė visuomenę.

- Noriu paklausti apie pastarųjų kelių savaičių įvykius: Iraną, Izraelį, Jungtines Valstijas. Matome Rusijos ir Irano suartėjimą, du vienas kitą užklojančius karus. Ar manote, kad tai, kas ten vyksta, dar labiau daro saugumo padėtį Vokietijoje ir Europoje pažeidžiamą?

- Esu visiškai tikras, kad nebegalime mąstyti atskiromis dėžutėmis. Tai nėra vien Europos teatras ir Artimieji Rytai, o tada dar, galbūt, Kinija ar Indijos ir Ramiojo vandenynų regionas. Turime sujungti taškus. Visi šie teatrai yra tarpusavyje susiję. Ir tai, kas vyksta viename teatre, turi poveikį ir kitam teatrui. Manau, kad būtent šis supratimas labai stipriai suformavo ir mūsų karinę strategiją, kuri bus paskelbta artimiausiomis savaitėmis.

- Kancleris Mertzas pasakė, kad dabar jau aišku, jog Europos sąjungininkai NATO viduje turi įgyti operacinę autonomiją nuo Jungtinių Valstijų, kad prireikus Europa galėtų veikti kariniu būdu ir be Jungtinių Valstijų. Ar operacinė autonomija yra pasiekiama?

- Man svarbiau tai, kad turime matyti grėsmę Europoje ir turime jai priešintis. Todėl turi būti aiškus šios grėsmės suvokimas. Stiprindami Europą, stiprindami Europos gynybos pramonę, stiprindami pajėgas, mes priartėjame prie gebėjimo atremti tą grėsmę. Todėl tai taip pat reiškia Europos ramsčio NATO viduje stiprinimą, aiškų jo stiprinimo kelią. Visa tai sudėjus, manau, vėl galime pasakyti: Europa suprato, ką turi daryti, ir mes tai darome.

- Ar galite pateikti bendrą vaizdą, kas vyksta, kas keičiasi Vokietijos ir platesne prasme Europos gynybos pramonėje? Ar ji plečiasi? Ar auga? Ar tenkina poreikius?

- Ji tikrai tenkina poreikius. Ji juda reikiama kryptimi. Iš pradžių buvo papildomas biudžetas, kurį Vokietijos vyriausybė skyrė po karo Ukrainoje pradžios – tie papildomi 100 mlrd. eurų. Tai buvo atspirties taškas. Tačiau gynybos pramonei taip pat buvo aišku, kad šis papildomas biudžetas baigsis 2027 metais. Tada 2025 metais sekė kitas žingsnis, kai vyriausybė nusprendė ir parlamentas nutarė nustatyti neberibojamą biudžetą visiems su saugumu ir gynyba susijusiems klausimams. Taigi tokiu būdu pakeista konstitucija ir sukurtas pasitikėjimas. Pasitikėjimas kariuomene, kad ji gali planuoti tai, ko jai iš tikrųjų reikia, ir pasitikėjimas pramone, kad ji gali steigti naujas gamybos linijas, nes aišku, kad tai, ką ji gamina, kariuomenei yra reikalinga. Sakyčiau, tai pakeitė santykį. Tai pakeitė ir Vokietijos gynybos pramonės požiūrį.

- Žmonėms už Vokietijos ribų kartais sunku suprasti, koks didelis tai buvo psichologinis žingsnis vokiečiams. Nes vokiečiai išskirtinai jautriai vertina skolą, skolinimąsi ir yra labai prisirišę prie fiskalinės drausmės idėjos. Psichologiškai, koks didelis šuolis tai buvo šaliai – sušvelninti tuos skolinimosi apribojimus?

- Na, jūsų klausimas puikiai apibūdina, kaip vokiečiai į tai žiūri ir kaip jie tai jaučia. Tačiau taip pat buvo aišku, kad tai, kaip jūs tai pavadinote, buvo pažadinimo signalas. Ir tapo aišku, kad mes nebegalėjome ir nebe norėjome dar kartą nuspausti snaudimo mygtuko po šio pažadinimo signalo. Todėl šis supratimas iš tiesų paskatino kitokį suvokimą. Tai buvo milžiniškas žingsnis Vokietijai ir milžiniškas žingsnis Vokietijos gyventojams, be jokios abejonės.

- Ne visi Vokietijoje tam pritaria. Kai kurie žmonės sako, kad kariuomenės stiprinimas paprasčiausiai ves į karą, nes ginklavimosi varžybos dažnai taip baigiasi. Koks jūsų atsakymas į tai?

- Mano atsakymas – įtraukti juos į diskusiją. Paaiškinti 2029 metų logiką. Ir paaiškinti jiems, kad egzistuoja ne tik grėsmės suvokimas, bet ir reali grėsmė. O be saugumo visa kita yra niekas. Mano požiūriu, mano įsitikinimu, saugumas turi būti pirmoje vietoje. Iš šio saugumo sukursime atgrasymą, ir būtent to reikia.

- Ar manote, kad po to Vokietija taps svarbiausia karine galia Europoje, bent jau tradicinės gynybos požiūriu?

- Manau, kad Europa šioje srityje stiprės kaip visuma. Ir jei Vokietija gali būti viena jos dalių ir gali suteikti tai, kuo kiti galėtų remtis, bet kartu veikdama išvien su visais kitais, tai yra gerai Europai ir gerai Europos ateičiai.

- O kaip dėl verbavimo? Ar kyla abejonių, ar pakankamai daug jaunų žmonių bus pasirengę stoti į ginkluotąsias pajėgas, kad galėtumėte padidinti karinio pasirengimo lygį?

- Na, grįžimas prie šaukimo yra vienas iš atsakymų į tai, ko mums reikia. Turime didinti pajėgas. Turime stiprinti ypač ir savo rezervo pajėgas. Štai kodėl vyko diskusija apie šaukimą, apie savanorišką šaukimą Vokietijoje, nes tas savanoriškumo elementas yra kita jo pusė. Tačiau tuo pat metu turime išlaikyti savo pajėgas parengtas, nes parengtis šiuo metu yra NATO valiuta. Todėl didelį skaičių jaunų žmonių priimti į pajėgas ir gebėti juos apmokyti reiškia, kad reikia nukreipti pajėgas, kurios šiuo metu ruošiasi galimoms kovoms NATO rytiniame flange, į mokymo poligonus, o tai mažintų parengtį. Todėl turime rasti labai subtilią pusiausvyrą, ir manau, kad su šia sistema mums tai pavyko.

- Ar esate pasirengęs ginčytis su politiniais vadovais dėl privalomojo šaukimo grąžinimo, jei verbavimas nepasieks norimo lygio?

- Šiuo metu turime eiti žingsnis po žingsnio. Šiuo metu svarbi būtent ta subtili pusiausvyra, apie kurią kalbėjau – tarp parengties ir verbavimo. Jei ateityje to nepakaks, tuomet šiame įstatyme jau yra numatytas mechanizmas, pagal kurį mes automatiškai turėsime grįžti prie šio klausimo svarstymo.

- Ar įmanoma sukurti tinkamai integruotas bendras Europos gynybos pajėgas, kurios galėtų veikti kaip viena visuma ir nesubyrėtų dėl to, kad atskiros valstybės, gindamos savo suverenitetą, nesutaria?

- Tai, ką aš matau, yra tai, kad Europos valstybės, o jei žvelgiu į NATO, tai 31 Europos valstybė, taip pat Kanada ir Jungtinės Valstijos, dėl Rusijos keliamos grėsmės tampa gerokai artimesnės viena kitai. Tai mus suartino, sustatė petys į petį. Todėl nematau skirtumo tarp tų valstybių nuostatų. Tai, ką matau, yra vienybė. Ir laikau šią vienybę raktu į Europos ateitį, į laisvę ir taiką Europoje.

- Tikriausiai jūs šiandien esate svarbiausias ir galingiausias karys Europoje. Ar jaučiate šios naštos svorį?

- Manau, kad kasdien jaučiu atsakomybę. Tai atsakomybė už pajėgas, kurioms vadovauju čia, Vokietijoje. Aš esu vienas iš 182 tūkstančių Vokietijos karių ir jaučiu atsakomybę už tą vadovavimą, kurį privalau užtikrinti. Labai džiaugiuosi būdamas šios vadovavimo komandos dalimi Vokietijoje, nes kartu mes su tuo susidursime ir tikrai susitvarkysime su šiuo iššūkiu.

- Generole Breuer, labai jums ačiū.

- Labai ačiū. Buvo malonu. Ačiū.

Keli susiję:

Ar Vokietijos brigados karinė galia padės Lietuvai nugalėti Baltarusijos hibridinius balionus?

Generolas Breuer atskleidė, kad Rusijos atgrasymui reikia daugiau lėšų

Rusija pulti NATO gali bet kurią akimirką