Kaip kuriama valstybės užvaldymo sistema

Šis Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimas perskaitytas per 2013-10-01 spaudos konferenciją Seime. Ekspertai.eu.

Prabilome apie neteisėtą valstybės užvaldymą ir Prezidentės D. Grybauskaitės vaidmenį šiame procese. Pagal užimamas pareigas p. D. Grybauskaitė mūsų valstybės šachmatų lentoje – ne rikis ir ne žirgas, ir net ne bokštas, o valdovė. Manau, ne tikra, o valdoma. Tad kas karalius? Manau, kad tai nėra Žvalgybos koordinacinė grupė. Tai tik statytiniai. Todėl, kad tikriesiems valdovams taip atsiskleisti neatsargu, o šis aštuntukas, bent tie, su kuriais susidūrė visuomenė, yra silpni. Tai reiškia, statytiniai. Valstybei išskirtinai svarbioms struktūroms: VSD, Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui, gali vadovauti tik tie, kas turi politinį ir profesinį stuburą. Tik tie, kas supranta savo atsakomybę dėl paskirtų pareigų vykdymo ir tai, kad nė vienas valstybės pareigūnas, neatmetant valstybės vadovo, nėra karaliai visam laikui.

Sąjūdžio metais neįsivaizdavome, kad politikai galėtų žmonėms meluoti. Kandidatė į Lietuvos Prezidentus D. Grybauskaitė, būdama visiškai nepatyrusi politikoje (valdininkės paskyrimas eurokomisare nėra politinė veikla), atsakydama į V. Savukyno klausimą, kas tie negeriečiai, užvaldę Lietuvą, LTV laidoje „Duokim garo!“ išsitarė, kad iškart po rinkimų rezultatų paskelbimo ji išvardins visą jų šimtą. Aukščiausias valstybės pareigūnas pradėjo kadenciją nuo melo – netesėjo viešo išskirtinai svarbaus pažado rinkėjams. Tuo ir baigėsi pasaka apie D. Grybauskaitės nepriklausomumą. Baigėsi net neprasidėjusi. Tad kodėl turėtume ja tikėti? Vertinkime konkrečius Prezidentės veiksmus, nes darbų valstybės labui nelabai matyti. Kalbėsiu apie tai, kas D. Grybauskaitei sutelkė praktiškai neginčijamą valdžią ir su kuo betarpiškai susidūriau pats. Todėl galiu tai vertinti ne tik savo žiniomis, bet ir savo patirtimi.

Svarbiausiu instrumentu šiai galiai sutelkti Prezidentės rankose, neturint jokių demokratinėse visuomenėse būtinų valdžios pusiausvyros instrumentų, tapo prokuratūra, faktiškai valstybėje jau pakeičianti net teisingumą turinčius vykdyti teismus. Jėgai užtikrinti dar būtinas Policijos departamentas, slaptumui ir efektyvumui, o svarbiausia gąsdinimo atmosferai palaikyti – VSD, kriminalinė policija, STT ir FNTT, t.y. jėga ir specialiosios struktūros. Tada galima ir Seimą priversti įteisinti įstatymais viską, ką tik panorėsi.

Prezidentės D. Grybauskaitės žygis į šių pozicijų užėmimą prasidėjo nuo jos inicijuoto ČŽV kalėjimų Lietuvoje skandalo. Šiuo pretekstu KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktoriaus pavaduotojas žvalgybai G. Grina 2010 m. balandžio 9 d. buvo paskirtas VSD generaliniu direktoriumi. Kalbant apie sveiką valstybės požiūrį į spectarnybas, spectarnybos vadovas neskiriamas iš konkuruojančios spectarnybos. Sveika jų konkurencija, o ne susiliejimas, yra nerašyta ir sveiku protu pagrįsta taisyklė, kurią supranta tai išmanančios valstybės. Šiuo atveju to paties AOTD kadrais pakeisti net visi VSD vadovo pavaduotojai. Logika atvirkštinė sveikai. Reiškia, konjunktūrinė.

2010 m. birželio 16 d. Generaliniu prokuroru paskirtas D. Valys. Nenuostabu, kad psichologiškai atlaikyti tokį karjeros šuolį gali ne bet kas. Ypač jei paskyrimo sąlyga yra besąlygiškas paklusnumas, dėl ko apie 40 prokurorų to atsisakė. Negirdėjau, kad skirtųsi Prezidentės ir Generalinio prokuroro nuomonės.

2011 m. vasario 25 d. Prezidentei pavyko Generaliniu policijos komisaru paskirti S. Skvernelį. Lyginant su atsistatydinusiu garbingu profesionalu V. Telyčėnu, p. S. Skverneliui vien šiemet būtų buvę garbinga atsistatydinti bent tris kartus. Liudytojo M. Žalimo bylos pretekstu iš generalinio policijos komisaro pavaduotojo pareigų išspaustas V. Račkauskas. Beje, jis perdaug aktyviai kuravo Operos ir baleto teatro bylą. Tačiau š. m. liepos 1 d. reorganizavus Policijos departamentą kriminalinės policijos vadovu paliktas A. Matonis, nors LGGRTC paskelbė, o direktorė B. Burauskaitė pakomentavo, jog šis KGB pareigūnas pažeidė liustracijos įstatymo reikalavimus. Pats A. Matonis viešai prisimelavo, jog buvo gavęs tuometės mūsų Vyriausybės pavedimą likti dirbti Druskininkų KGB skyriuje. Štai tokie kadrai tinka mūsų Prezidentei – A. Matonis valdomas tiek dėl liudytojo M. Žalimo bylos, tiek dėl darbo KGB po Kovo 11-osios, Sausio 13-osios. Jis dirbo KGB iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje pabaigos. Brolio J. Matonio, tuomečio VRM ministro pavaduotojo, dėka per keletą dienų A. Matonis iš KGB peršoko Druskininkuose į mūsų policiją.

Apie FNTT vadovų pakeitimą ir Prezidentės patvirtinimą dėl jos telefoninio pokalbio su V. Gailiumi, vidaus reikalų ministro R. Palaičio buvimą „ne prie ko“ žinome visi, išskyrus tuos, kurie to nenori žinoti. Pvz., A. Kubilius ar V. Landsbergis, „Karštas komentaras“. Pakeistas ir STT vadovas. Ko betrūksta? Pakeisti įstatymus, kad VSD būtų laisvas nuo „nereikalingų darbų“ valstybei, ir suteikti prokuratūrai įgaliojimus, kuriais remdamasi prokuratūra taptų aukščiau teismų. Šis procesas po D. Valio paskyrimo ir prasidėjo.

Visų pirma, aukojant valstybės interesus tiriant nusikaltimus žmoniškumui ir valstybei, Prezidentės iniciatyva Šv. Kalėdų išvakarėse, kada Seimo nariai jau galvojo apie artėjančią metų šventę, 2010 m. gruodžio 23 d. Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-1264 dėl baudžiamojo proceso kodekso 165 str. pakeitimo, kuriuo iš VSD atimtos ikiteisminio tyrimo funkcijos. Tokiu būdu nuo 2011 m. vasario 1 d. Lietuvoje neliko ikiteisminio tyrimo įstaigos, tiriančios nusikaltimus žmoniškumui ir valstybei. Nežinau tokios kitos bevalės ir savo noru nusiginklavusios valstybės. Valstybės saugumo departamentas iki nurodytos dienos visą atliekamų ikiteisminių tyrimų medžiagą perdavė ikiteisminius tyrimus kontroliuojantiems prokurorams, kurie priėmė sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų tolesnio atlikimo ar jų užbaigimo. Tokiu būdu valstybė prokurorus vienus paliko džiaugtis šių nusikaltimų tyrimu. O Seimas į tai nekreipia dėmesio nei po mano raštų Seimo Pirmininkei I. Degutienei, nei po mano kalbos Seime š.m. sausio 13 d. Tačiau kiek darbo atkrito VSD – atsirado laiko net FNTT skandalui organizuoti ir aibei kitų veiklų, apie kurias viešai kol kas nežinome.

Po to sekė kiti BPK pakeitimai dėl prokurorų teisės mūsų valstybėje spręsti: pradėti ikiteisminį tyrimą ar ne. Netgi tais atvejais, kai teismai panaikina prokurorų atsisakymus pradėti ikiteisminį tyrimą. Priminsiu, kad BPK 168 str. 1 d. nustato, jog ikiteisminį tyrimą atsisakyti pradėti galima tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; senatis; nusikaltusio amžius ar mirtis; kai kuriais atvejais – nukentėjusiam susitaikius su kaltinamu asmeniu; pagal kai kurias nusikalstamas veikas nėra nukentėjusio skundo ar prokuroro reikalavimo; jau yra dėl to įsiteisėjęs teismo sprendimas; kitos, labai konkrečios kodekse numatytos aplinkybės). Prokurorai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą po 2-3 kartus net po teismo nutarčių, panaikinusių jų atsisakymus, prisidengdami formaliu BPK 3 str. 1 d. nurodytu teiginiu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Neretai nesivarginama net pateikti motyvus, nors tai privaloma. Tokiu būdu prokurorui suteikta galimybė ignoruoti net teismo nuomonę, nors Lietuvos įstatymai nustato, jog įsiteisėję teismo sprendimai (nutarys) privalomi visiems asmenims. Tiesiog BPK po šių pataisų nebesuteikia teismui teisės įpareigoti prokurorą atlikti šiuos veiksmus – pradėti ikiteisminį tyrimą.

Negana to, Prezidentės kadencijos metu BPK pakoreguotas taip, kad pareiškėjui, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, prokuroras privalo tik pranešti apie šio tyrimo nutraukimą, bet nepateikti patį nutarimą. Ryškėja ir prokurorų tendencija siekti, kad pareiškėjas, jų nuomone, neturi teisės skųsti prokuroro nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo prokurorai (tiesa, ne visi) taip pat siekia nepateikti pareiškėjui. Teismai tai vertina prieštaringai – vieni teisėjai mano, kad pareiškėjas gali skųsti prokuroro sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kiti mano priešingai. Logikos ieškoti neverta – jei BPK suteikia teisę pareiškėjui skųsti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, tai jokia logika vadovaujantis negalima atimti iš pareiškėjo teisę skųsti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal pareiškėjo skundą. Tačiau Prezidentės D. Gybauskaitės kadencijos metu ši logika nustojo veikti.

Tokiu būdu Prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimo valstybei metu Lietuvoje atsirado dvejopas teisingumas – pagal teismus ir pagal prokurorus. Tokio teisingumo supratimo baudžiamajame procese nebuvo net tarybiniais metais. Štai dėl ko tokia svarbia tapo Generalinio prokuroro kėdė. Įdomu, kiek Seimo narių suprato, dėl kokių BPK pataisų jie balsavo? Bijau, kad tik Teisės ir teisėsaugos komiteto pirmininkai St. Šedbaras ir J. Sabatauskas, šiame poste keičiantys vienas kitą priklausomai nuo Seimo rinkimų rezultatų. Štai ką reiškia mechaninė balsavimo mašina, turinti formaliai „įveikti“ beveik 1000 įstatymų kiekvieną Seimo sesiją. Pasikuklinsiu dėl savo, neteisininko, raštų Seimui dėl šių aplinkybių, tačiau atkreipsiu dėmesį į tai, kad dėl to į Seimą ne kartą kreipėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tačiau Seimas į tai dėmesio nekreipia. Pateikė Prezidentė įstatymo projektą – Seimas kaip kareivis atsako: Klausau! Seimas tapo tikru kareiviu, vykdančiu mūsų vyriausiojo kariuomenės vado įsakymus beatodairiškai ir nemastant. Tačiau Seimas privalo būti Tautos atstovybe, o ne kareivis. Beje, kareivis taip pat turi mąstyti.

Jau esu kalbėjęs apie savo patirtį šio pobūdžio prokuratūros vinguriavimuose dėl Sausio 13-osios bylos ir A. Paleckio veiklos, kurią toleruoja ne tik VSD, Prezidentės ir nemastančio Seimo dėka atsikratęs pareigos tirti nusikaltimus prieš valstybę, bet ir išoriškai tylinti Prezidentė. Prokuratūros atsisakymus tirti A. Paleckio galimai nusikalstamas veikas pagal BK 154 str. 1 d. (šmeižimas), 155 str. 3 d. (įžeidimas), 313 str. 2 d. (mirusiojo paniekinimas), 118 str. (padėjimas Rusijos ir Sausio 13-osios bylos įtariamųjų veiklai prieš Lietuvos Respubliką) kaip pareiškėjas skundžiau teismui. Pernai Vilniaus apygardos teismas tenkino mano skundą ir panaikino apylinkės teismo nutartį bei prokurorų atsisakymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių galimai nusikalstamų veikų, konstatuodamas, kad prokurorai nepagrįstai tai padarė. Tačiau ir po to tas pats prokuroras surašė identišką atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį visų instancijų teismai paliko galioti. Beje, dėl šių veikų, skirtingai nei dėl šių nusikaltimų neigimo, už ką nuteistas A. Paleckis, numatomas žalos atlyginimas nukentėjusiems. Nesuprantu Sausio 13-osios brolijų tylos šiuo klausimu. Man gėda dėl kolegės signatarės ir garbės savanorės, buvusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės rašto mūsų savanoriams, kad ši ministerija nesikreips į prokuratūrą dėl savo pirmųjų pareigūnų - pasieniečių ir savanorių šmeižimo ir įžeidimo. Ar galima dar žemiau nusileisti moralės požiūriu dėl politinės konjunktūros?

Ar gali toks likimas ištikti tyrimą be politinės įtakos? Negali. Šią nuomonę sustiprina ir paskutinis Generalinės prokuratūros atsakymas į mano kaip signataro paklausimą dėl Sausio 13-osios bylos – atsisakyta pateikti pavardes tų 15 kolaborantų, kurių atžvilgiu Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą tuo pretekstu, kad jie patys nešaudė mūsų žmonių. Paaiškinta, kad dėl M. Gorbačiovo apklausos kreiptasi į Rusiją, bet negirdimas mano prašymas dėl to kreiptis į Vokietiją. Ačiū Dievui, dar nepanaikinti įtarimai buvusiam D. Grybauskaitės viršininkui Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje perversmininkui V. Lazutkai, tačiau neatsakoma, kodėl dėl jo išdavimo nesikreipiama į A. Merkel vadovaujamą Vokietiją. Nemanau, kad garbinga ir pilietiška taip išsisukinėti. Primenu ir prokuroro pareigas, nustatytas įstatymo. Kreipsiuosi į Generalinę prokuratūrą dar kartą, ir tik viešumas, manau, leis garbingai, o ne konjunktūriškai Lietuvai baigti šią bylą. Prezidentė privalo paaiškinti, kodėl stengiamasi išsukti nuo teisingumo kolaborantus, be kurių ši TSRS agresija visam pasauliui būtų buvusi atvira karinė svetimos šalies kariuomenės intervencija. Beje, mano žiniomis, artėjant Prezidento rinkimams, Sausio 13-osios byloje galime sulaukti dar ne tokių „minties vingių“.

Ši spaudos konferencija nėra skirta p. D. Grybauskaitės jautrumui dėl jos biografijos. Tačiau Prezidentės jautrumas Sausio 13-osios bylos klausimams taip pat tampa akivaizdus. Tikiuosi, kad nurodymas VSD darbuotojams nebendrauti su visais buvusiais VSD darbuotojais nėra susijęs su mano asmeniu. Tačiau aplinkybės, susijusios su mano kalba š.m. Sausio 13-osios minėjime Seime, leidžia pagrįstai tuo suabejoti. Š.m. sausio 13 d. prieš Seimo posėdį man nepavyko išsiųsti savo kalbą nė iš vieno mano naudojamo elektroninio adreso, tačiau pavyko tai padaryti iš ne mano adreso. Neaptarinėsiu, pvz. įsilaužimų į mūsų šeimos draugų automobilius po jų apsilankymų mūsų namuose. Tačiau kalbėsiu apie Generalinės prokuratūros pakartotinį atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą po to, kai Vilniaus apygardos teismas panaikino jos atsisakymą tai daryti pagal medžiagą, kurią Generalinei prokuratūrai persiuntė ne Z. Vaišvila, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas G. Kryževičius.

2013-08-22 d. mano spaudos konferencijoje Seime „Melas buvo, yra ir bus melas“ paaiškinau tiesos apie D. Grybauskaitę sakymo kainą ir aplinkybes, suvienijusias, atrodytų, labai skirtinas jėgas – nuo finansų ministerijos, kuriai AB „Oruva“ bankroto bylos metu vadovavo ministrė D. Grybauskaitė, iki brolių Matonių – buvusio vidaus reikalų ministro pavaduotojo, dabar UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktoriaus Juozo Matonio ir Lietuvos kriminalinės policijos vadovo Algirdo Matonio. Matonių šeimos interesas – išsaugoti 2009 m. pavasaryje iš kitų UAB „Skomė“ akcininkų galimai nusikalstamai J. Matonio ir bendrininkų perimtą apie 35 mln. Lt vertės turto valdymą, dėl ko Vilniaus apygardos prokuratūra pernai rugsėjyje pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 str. 2 d. (turto iššvaistymas dideliu mastu) ir 300 str. 3 d. požymius (galimai suklastotų dokumentų panaudojimas padarant didelę žalą).

Manau, šios aplinkybės ir įtikėjimas visišku nebaudžiamumu paskatino J. Matonį imtis drastiškų ir dar neregėtų veiksmų teismuose. Nors neišnagrinėtų civilinių bylų medžiaga yra nevieša, t.y. neprieinama ne bylos dalyviams, tačiau J. Matonis su bendrininkais nusprendė kitaip. Po minėto ikiteisminio tyrimo dėl galimai nusikalstamų J. Matonio veikų pradėjimo jau pernai lapkrityje patyriau neregėtus įspūdžius teismuose. Tarpusavyje susiję oponentai į civilines bylas pradėjo teikti medžiagą iš kitų teismuose neišnagrinėtų bylų, kurių dalyviais jie nėra. Pademonstruota net informacija iš civilinės bylos, kurios ieškinys dar teismo nebuvo priimtas nagrinėjimui, taip pat informacija iš LITEKO sistemos, kuri prieinama tik teisėjams ir siauram kitų asmenų ratui, tačiau ne UAB „Skomė“ direktoriui ar advokatams. Akivaizdžiai šališka teisėja po pareikšto jai nušalinimo, nenusišalino ir tame pačiame teismo posėdyje pradėjo bei baigė nagrinėti bylą iš esmės. Trijuose teismo posėdžiuose oponentai pateikė raštiškus atsiliepimus į mūsų procesinius dokumentus, paruoštus išvakarėse ir pateiktus teismui tame pačiame posėdyje, bei atvirai teismui pareiškė, kad jie iš anksto žinojo, kokį dokumentą mes pateiksime teismui, žinojo ir jų turinį. Raštiškuose atsiliepimuose į mūsų dokumentus net nurodė, kokiais įstatymo pagrindais mes remiamės, kokiais – ne.

Po tokių stebuklų fejerverko pateikėme medžiagą apie tai Lietuvos Aukščiausio Teismo Pirmininkui G. Kryževičiui, kuris, siekdamas išsiaiškinti galimą neteisėtą LITEKO duomenų naudojimą ir informacijos bei dokumentų iš neišnagrinėtų bylų neteisėtą patekimą pašaliniams asmenims bei jos naudojimą teisme nagrinėjamose bylose, kreipėsi ne tik į teismus ir Nacionalinę teismų administraciją, atsakingą už LITEKO sistemą, bet ir į Generalinę prokuratūrą. Tačiau prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Š.m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino Generalinės prokuratūros atsisakymą ir nurodė, kad neteisėtai gautos informacijos panaudojimai teisme yra akivaizdūs faktai ir kad būtina tirti, iš kur ir kaip nurodyti asmenys gavo šią informaciją. Tačiau, kaip ir A. Paleckio atveju, Generalinė prokuratūra, ignoruodama teismo nuomonę ir vėl nesiaiškinusi, iš kur nurodyti asmenys neteisėtai gavo ir naudojo informaciją bei dokumentus iš kitų neišnagrinėtų bylų, vėl atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tokios Prezidentės inicijuotų ir Seimo priimtų BPK pakeitimų pasekmės, po kurių Lietuvoje atsirado dvejopas teisingumas – pagal teismus ir pagal prokurorus. Noriu - tiriu galimai nusikalstamas veikas, noriu - netiriu. Š.m. rugsėjo 24 d. „Respublikos“ dienraštis aprašė identišką situaciją dėl Generalinės prokuratūros trijų atsisakymų tirti galimai nusikalstamas Lietuvos banko darbuotojų veikas dėl netinkamos Ūkio banko priežiūros. Ir vėl tas pats scenarijus – teismai naikina prokurorų atsisakymus pradėti ikiteisminį tyrimą, o prokurorai bruka savo teisingumą – netirsime. Seimas tyli.

Šiomis dienomis žiniasklaida Snoro ir Ūkio bankų administravimus taikliai pavadino valdžią užgrobusios komandos karo grobiu. 2003 m. lapkrityje analogiškas kaip Snoro banko atveju scenarijus buvo pritaikytas ir mano vadovaujamai UAB „Parex Lizingas“. „Parex“ grupė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl šios įmonės veiklos tyrimo – jei paaiškėtų, kad ieškinys teisingas, tai buvo reikalaujama mane nušalinti nuo direktoriaus pareigų. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių būdu išsprendė visą bylą – nušalino mane nuo pareigų, netyręs bylos, paskyrė turto administratorę. Ši sutiko su „Parex“ grupės ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Parex lizingas“. Identiškas scenarijus pakartotas iškeliant bankroto bylą Snoro bankui. Abiem avėjais, visų pirma, pulta naikinti ir išvežti dokumentus. Tik skirtingai nuo Snoro banko atvejo UAB „Parex lizingas“ atveju mums pavyko apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas bylą sustabdė, paskyrė ekspertizę. Ekspertizė nustatė, kad nebuvo jokio pagrindo UAB „Parex lizingas“ bankrotui. Atstačius pusiausvyrą, ginčus baigėme taikiai. Žiniasklaida apie Zigmo atleidimą iš UAB „Parex lizingas“ direktoriaus pareigų skelbė plačiai, tačiau apie tai, kuo baigėsi ši istorija, nutylėjo.

Snoro banko atveju už kažkieno karo grobį mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Snoro banko kreditoriai, sukūrę asociaciją savo interesų gynimui, buvo greitai nuraminti, nes pradėjo nebelaimėti savivaldybių ir valstybės skelbiamų konkursų. Todėl negaliu nesutikti su V. Gailiaus nuomone apie valstybės užvaldymą. Tačiau VSD vis tik yra tik vienas įrankių. O Prezidentė D. Grybauskaitė tikrai nėra „ne prie ko“.