Kaip statė sugriuvusią „Zolitūdės“ „Maksimą“. Patirtis, įspūdžiai ir apmąstymai

Prasidėjo nuo to, kad 2011 m. vasaros pabaigoje vaikinas įdėjo skelbimą, kad gali dirbti vidaus statybos darbus (dėti gipso konstrukcijas) ir jam buvo pasiūlytas darbas prekybos centro statybose Priedainės gatvėje.

„Nuvažiavom, apžiūrėjom, tačiau atlyginimą siūlė daugiau negu juokingą: po 0,30 Ls už kvadratinį metrą. Ruošėmės eiti savais keliais, bet darbdavių atstovas ėmė kelti kainą, pagaliau sutikome. Vis šioks toks pinigas. Tačiau jau galima spėti, kiek šiame objekte surinkta darbo jėgos iš gatvės ir kokie jų gebėjimai.

Savo pareigas atlikom rūpestingai, ir, nors įdėjom daugiau darbo, negu buvo sumokėta, pradinis darbo džiaugsmas greitai nuslūgo, pamačius, kaip prieš mus dirbusieji buvo sudėję tarpsienio profilius. Kai 4,20 m aukščio sienos nuokrypis siekė 5 cm, tai vertė susimąstyti. Jeigu tokių klaidų yra tarpsienio konstrukcijose, tai kokių gali būti kitose? Klaidos klaidomis, bet didžiausia linksmybė prasidėjo prie lubų, kur buvo tvirtinami laidų kanalai, ventiliacijos ir gaisrinės vamzdžiai.

Kai kuriose vietose gipso plokštės neįmanoma buvo pritvirtinti prie profilio vien dėl to, kad nebuvo vietos gręžimo mašinai, o ką jau bekalbėti apie didelę ventiliacijos šachtą. Įdomus darbų planavimas – ar tikrai negalėjo pirmiausia padaryti tarpsienius, o paskui laidų kanalus, ventiliacijas ir kita?

Praėjus porai dienų, po darbo kitame objekte, į Priedainės gatvę atvykom vakarop. Einam vidun – sustabdo apsaugininkas. Klausia: „Vyrai, kur jūsų leidimai?“ Mes jų neturėjom, nors objekte dirbom pusantros savaitės. Klausiu: „Iš kur staiga čia toks susirūpinimas saugumu?“ Apsaugininkas nedetalizuoja, bet aiškina, kad šiandien po pietų buvęs Darbo inspekcijos patikrinimas.

„Būtumėte matę, kaip per kelias sekundes išgaravo pusė „stroikės“ darbininkų. Taigi – nėra leidimo, nėra įėjimo, vyresnybė nenori mokėti tūkstantinės baudos“. Taip pagaliau pasirašėme darbo sutartis, nors jau buvome atidirbę daugiau kaip savaitę ir visą laiką tuo domėjomės. Gavome tuos leidimus ir galėjome tęsti darbą. Juokėmės, kad gavom leidimus likus kelioms dienoms iki darbų šiame objekte pabaigos.

Darbą baigėme dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, įgriso, kad vadovas mus skubina ir priekaištauja dėl vėlavimo, nors greičiau buvo neįmanoma, kad nenukentėtų kokybė. Mokėti nenorėjo, tik kad būtų greičiau, bet to nepadarysi su kreivais profiliais ir siauroje erdvėje (paskutinė vieta, kur klojom gipso kartoną, buvo darbuotojų pagalbinės patalpos). Antra, beveik viskas jau buvo padaryta, faktiškai gipso kartonas jau visur buvo, kur turėjo būti, taigi darbo buvo likę vos kelioms dienoms.

Paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis dirbom po 14 val. dviejuose objektuose, be to, 100 km prie vairo, prasidėjo nuovargis, bet Priedainės gatvėje vakarop dirbti buvo maloniau, likdavo mažiau žmonių. Per pertraukas pavaikščiojau ir apžiūrėjau objektą, kokia pažanga padaryta. Kaskart pažvelgus į prekybos centro lubas, man kildavo abejonių. Jei jau pirmą dieną rūkant prie rampos (prekių priėmimo zonoje) į akis krito kreivas stogo konstrukcijos perdengimas, tai pradėjo brautis visokie įtarimai apie likusias konstrukcijas. Nežinau, kodėl, bet įdomiausia atrodė didžioji prekybos salė ir jos metalo konstrukcijos prie lubų. Ypač dėl to, kad jos susidėjo iš dviejų dalių, kurios tarpusavyje suveržtos. Nuotraukoje tai gerai matyti.

Nors nesu didelis konstrukcijų specialistas (tik aukštasis IT ir sociotechninių sistemų modeliavimo išsilavinimas), sužinojęs apie sumanymus ant stogo kažką dar statyti, pradėjau abejoti, ar tos konstrukcijos išlaikys. Jos numatytos paprastiems stogams, kurie turi atlaikyti storą ar vidutinį sniego sluoksnį. Tik jau ne ant tokių „skiedrų“ krauti betoną ir dar kažką statyti viršuje. Deja, iš tikrųjų neatlaikė. Vos po poros metų mano nuogąstavimai išsipildė. Subyrėjo kaip kortų namelis – domino efektas, tik su tam tikrais intervalais. Stebėjausi, kad likusioji dalis sugriuvo ne iškart. Kol spausdinau šį dvasios darbą, įvyko trečioji griūtis.

Šioje nuotraukoje matyti, kaip laikančiosios metalo konstrukcijos lūžo perpus būtent sujungimo vietose.

Ar tai neverčia galvoti apie sujungimų techninį sprendimą, neapgalvotą apkrovą bei veržimo medžiagų kokybę? Labai panašu, kad šie sujungimai ir buvo silpnoji grandis – dėl jų tokios tragiškos pasekmės.

Vakar pas mane buvo atvykęs draugas, patyręs metalo konstrukcijų specialistas. Jis nieko nenori girdėti apie šituos įvykius, bet vis dėlto šiek tiek pakalbėjom. Labiausiai, anot jo, kalta laikančioji metalo konstrukcija. Besvarstant įvykius, jis prisiminė, kad ant to stogo buvo kilęs gaisras, o metalo konstrukcijoms ir nedidelis gaisras gali sukelti deformaciją. Įdomu, ar po gaisro tos metalo konstrukcijos buvo patikrintos ir pakeistos? Gaisro sukeltos deformacijos galėjo atsiliepti ir minėtoms sujungimų vietoms.

Deja, įvyko tragedija. Statybininkai ir vadovai nenori pripažinti klaidų, o ką jau kalbėti apie „vadus“ darbdavius, kurie rinko darbininkus iš gatvės ir kuriems nusispjaut į kokybę. Vizualiai gerai – „sueis“, sutaupyta pinigų. Nesistebėčiau, jei ekspertizės parodys, kad nekokybiškos buvo laikančiosios konstrukcijos, ypač sujungimai. Kad staiga prasidėjus patikrinimui, iš objekto dingo pusė darbininkų. Kad genialieji darbdaviai priėmė darbininkus pagal skelbimus ar iš gatvės. Už darbą mokėjo santimus, o po jų atėjusieji turėjo taisyti klaidas. Pagaliau spaudė terminai, darbai buvo skubinami. Apie kokybę spręskite patys.

Tragedija palietė ir mano pažįstamus. Reiškiu savo užuojautą jų artimiesiems.