Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. |
Įžanginiame straipsnyje Henrio Davido Toro (Henry David Thoreau) esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ Rolandas Pavilionis rašė:
„Išskirtinis vaidmuo šioje visuotinio primityvėjimo ir kvailėjimo istorijoje, kuri dažnai vadinama civilizacijos pažanga, tenka valstybei, paties žmogaus sukurtiems socialiniams įrankiams ir institutams - vyriausybėms, politinei valdžiai apskritai, įstatymų leidėjams ir jų vykdytojams, politikams ir "viešosios nuomonės" formuotojams. [...]
Nepaklusnumo, arba pasipriešinimo, sąvoka [...] nė kiek ne mažiau svarbi demokratinėje, susitarimu ir sutarimu grindžiamoje visuomenėje, nes ji yra visų pirma individo metafizinio tapatumo pasaulyje, visuomenėje, valstybėje matas, jo orumo, jo sąmonės ir savimonės brandos matas, jo sugebėjimo „neištirpti“ visiomenėje, jo „AŠ“ pilnaverčio suvokimo ženklas.
Kitaip tariant, netgi demokratiniais principais grindžiama visuomenė, apsirūpinusi beveik tobula sutarimų siekimo ir nesutarimų šalinimo technologija, gali būti pilietinio nepaklusnumo priežastimi ne mažiau nei totalitarinio režimo tironija.
Tačiau nepaklusti, priešintis demokratiškai nustatytoms civilizuotoms normoms ir vertėms kur kas sunkiau – visuomenė ypač nepakanti tokiai nepaklusnumo rūšiai. Toks nepaklusnumas paprastai laikomas anarchistiniu, griaunančiu pačius demokratinės tvarkos pamatus. Pagrįsti jį ne tik sunkiau – prieš jį visu svoriu ir jėga stoja „viešoji nuomonė“, paskutinis ir grėsmingiausias civilizuotos visuomenės argumentas. Pagrįsti tokį nepaklusnumą sudėtingiau – jo priežastys, jo šaknys slypi pačioje demokratinėje visuomenėje, jos tariamoje pažangoje, jos galimame virsme sau ir žmogui priešiška jėga. Tačiau toks nepaklusnumas itin svarbus, esmingas žmogiškumui, žmogui, individui išsaugoti.“1
Taip Rolandas Pavilionis rašė tolimais 1997 metais. Tuomet daugelis iš mūsų – Lietuvą terorizuojančio režimo kritikų - į Lietuva, pasaulį, Lietuvos ir pasaulio ateities perspektyvas žiūrėjome visiškai kitaip, negu žiūrime dabar, kai kitas Pavilionis Lietuvą terorizuojančią valdžią atvirai pavadino "šaika". Tas kitas Pavilionis pats priklauso „šaikai“ – ir tuo didžiuojasi. Ar galėjo Rolandas Pavilionis įsivaizduoti, kad ateis laikai, kai kitas Pavilionis reikalaus nustatyti „tolerancijos ribas“ „šaikos“ vykdomos politikos kritikams? Manau, kad galėjo įsivaizduoti, jog toks reikalavimas gali atsirasti. Bet manau, kad vargu ar įsivaizdavo, jog šito reikalaus kitas Pavilionis.
Ką gi, prisiminkime dar kartą Rolandą Pavilionį:
„Toks iššūkis civilizacijos stabams – valdžiai, valstybei, „viešajai nuomonei“, tradicijai – negalėjo ir negali būti priimtinas paklusniajai daugumai, suformuotai tų pačių stabų. Tačiau tuo pavojingesnis stabų autoritetas - jis kaip tik remiasi paklusniąja dauguma. Šitaip dauguma ima veikti prieš pačią save, prieš tikruosius savo interesus. Vis labiau užmigdoma, hipnotizuojama ji tampa beveide mase – kūnais, daiktais, tolydžio prarandančiais savastį, vis labiau manipuliuojamais ir – pražūtingiausia – vis labiau įtikinčiais, jog tie primesti jai, reklamuojamieji interesai ir yra tikrieji jos, daugumos, interesai, primestos jai reikmės ir yra jos tikrosios reikmės.“2
Taigi metame iššūkį „šaikai“, stabams, paklusniajai daugumai, beveidei masei ir viešajai nuomonei. Ir teigiame: Lietuvos režimo pozicija dėl karo Ukrainoje prieštarauja tikriesiems lietuvių tautos interesams, kitais žodžiais tariant - Lietuvos nacionaliniams interesams.
Pirmiausia reikia išsklaidyti Lietuvos režimo propagandos kuriamą apgaulingą įspūdį, kad kare Ukrainoje Rusijai save priešpastato jei ir ne visas pasaulis, tai bent jau visas „civilizuotas“ pasaulis. Iš tikrųjų sankcijas Rusijai taiko valstybės, kuriose gyvena apie 15% pasaulio gyventojų. Režimo propaganda akcentuoja, kad iš 193 Jungtinių Tautų Organizacijos narių net 141 valstybė pasmerkė Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir tik 5 valstybės (įskaitant pačią Rusiją) balsavo prieš Rusiją smerkiančią rezoliuciją. Tačiau propaganda droviai nutyli faktą, kad tose valstybėse, kurios nepasmerkė Rusijos (balsuojant susilaikė arba išvis nedalyvavo balsavime) gyvena apie 60% pasaulio gyventojų.
Tai reiškia ne tik tai, kad kare Ukrainoje Lietuvos režimas yra Žmonijos mažumos pusėje. Toje mažumoje jis yra vienas labiausiai antirusiškai ir antikiniškai nusiteikusių. Pridėkime Stasio Šalkauskio įžvalgą, kad „norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų“.3 Pridėkime iškilių Lietuvos režimo atstovų samprotavimus apie tai, kad būtų neblogai, jei ketvirtadalis Žmonijos išnyktų, ir kad po šimto metų Lietuva išnyks. Pridėkime faktą, kad per trisdešimt šio režimo viešpatavimo metų Lietuva nunyko nuo 3,7 iki 2,8 milijono gyventojų. Pridėkime dar ir tai, kad už dabartinę valdančiąją koaliciją balsavo tik 20% Lietuvos rinkėjų. Ar viso šito nepakanka, kad pajusti ypatingą Lietuvos režimo mizantropijos mastą?
„Mūsų užsienio politika yra šis tas didesnio negu vien tik burnojimas prieš Rusiją. Nekritiškas užsiangažavimas JAV užsienio politikos vektoriui priešpriešina mus ne tik Rusijai, bet ir didžiajai pasaulio daliai ir visai Homo sapiens rūšies istorijai.“4 Taip rašiau 2015 metais. Lietuvos režimo pozicija dabartiniame karo Ukrainoje etape dar kartą liudija būtent tokią realybę.
Kai Lietuvos režimo propaganda tvirtina, kad „ukrainiečiai kariauja už mus“, tuos „mus“ reikia suprasti būtent kaip režimą, kaip „šaiką“, bet ne kaip lietuvių tautą arba visus Lietuvos žmones. Deja, bet 2014 metais į valdžią Ukrainoje atėjo (JAV, Europos, taip pat ir Lietuvos padedami) politikai, kurių rankomis Ukrainos valstybingumas buvo panaudotas kaip priemonė pratęsti 1991 metais gimusio pasaulio – vienpolio pax Americana pasaulio – egzistavimą. Karas Ukrainoje iš tikrųjų kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui, bet tik todėl, kad ir pačios Lietuvos valstybingumas neoliberalaus Lietuvos režimo („šaikos“) yra paverstas priemone aklai aptarnauti vienpolį pax Americana pasaulį ir priešintis daugiapolio pasaulio (atstovaujamo pirmiausia Kinijos ir Rusijos) gimimui. Būtent iš šito aršaus pasipriešinimo gimstančiai naujai geopolitinei realybei ir kyla pagrindinė grėsmė Lietuvos valstybingumui. Lietuvos režimas pavertė Lietuvos valstybę nueinančios praeities įkaite, tuo tarpu, pavyzdžiui, Vengrija yra atvira gimstančiai daugiapolio pasaulio ateičiai.
Rolandas Pavilionis nebuvo NATO plėtros šalininkas. Siekė, kad dėl stojimo į NATO Lietuvoje būtų surengtas referendumas. Tuomet jo pozicija daug kam atrodė keista ir net smerktina. Kaina, kuri dabar mokama už spekuliacijas apie Ukrainos narystę NATO, skatina iš naujo pažvelgti į anuometinį filosofo požiūrį.
1R. Pavilionis, „Būti reiškia nepaklusti absurdui“, Voldenas, arba Gyvenimas miške/ Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą, Vilnius, Baltos lankos, p. 8-10
2Ten pat, p. 13
3S. Šalkauskis, Raštai, IV t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 170
4A. Martinkus, „Lietuva lemtingame Homo sapiens rūšies istorijos taške“, Šiaurės Atėnai, 2015, Nr. 10 (1218)
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]