Karinės propagandos principai

Gyvename laiku, kai naujienos, žinios, informacija ir komentarai persipynę ir iš TV ekranų, radijo, kompiuterių pilasi nesustojančiu srautu. Žmogaus protas ne tik kad nespėja tai susisteminti, bet tiesiog išgirsti ir priimti. Jei padarysime prielaidą, kad propagandos šiame sraute yra daugiau nei pusė, tai klausimas, kuo galima tikėti ir pasitikėti, o ką priimti skeptiškai – lieka atviras. Tiesa, ar tai propaganda, pirmiausia priklauso nuo to, kiek patikimas šaltinis, iš kurio informacija ateina. Reikia turėti gerą atmintį ir noro stebėjimo būdu atsirinkti patikimiausius: pirma, jei tą informaciją patvirtina keli skirtingi, nepriklausomi vieni nuo kitų šaltiniai, ir jei tuos faktus patvirtino laikas.

Pasikartosiu, kad tarp eilinių vartotojų tokių žmonių, kurie gali skirti pakankamai savo pagrindinio ir neįkainojamo resurso – laiko – yra tikrai nedaug. Todėl šis mano straipsnelis bus skirtas tiems, kurie to resurso arba visai neturi, arba neturi galimybių jo skirti informacijos patikimumo analizei. Tiesa, namų darbus ir šiuo atveju teks padaryti patiems, nes visgi mąstymo niekas negali pakeisti. Galima žmogų pakviesti prie stalo, įpilti sriubos, paduoti įrankius, bet neįmanoma už jį to suvalgyti. Valgyti gali tik pats žmogus, tik jam rinktis, ką valgyti: arba tą jovalą, kuris laisvai pilamas beveik iš visų informacijos skleidimo priemonių už valdiškus – atsiprašau – visų mūsų pinigus, kitaip tariant, propagandą priimti už tikrą tiesą, ar įdėti šiek tiek darbo, laiko, susirasti giliau padėtą, tačiau itin svarią, kaip galima arčiau tiesos esančią informaciją, kurios „neprarysi“ nekramtęs – teks gerai sukramtyti, pajusti visus skonio niuansus ir paskui ilgai ilgai virškinti. Bet rezultatas pranoks lūkesčius – geras poskonio jausmas, kad nesi ir vėl apgautas, ir bent kiek priartėjai prie tiesos.

Visai neseniai man pateko į rankas knygelė pavadinimu A. Morreli „Dešimt karinės propagandos principų“. Nebuvo lengva ją gauti, teko skaityti PDF formate, bet visgi tai lobis, ir kas be ko – didžiulis pavojus beveik visų šalių visiems valdantiems.

Skaitai aprašytus šimto metų senumo įvykius, o atrodo, kad ten pateiktos šio karo priežastys, vyksmas ir vertinimai. Netgi sakinių konstrukcijos panašios.

Tad kas tai yra? Tai karo vadų pamokslai, priesakai kariaujančios šalies visuomenei, vidiniam vartojimui – kitaip tariant, propaganda su pavyzdžiais iš abiejų kariaujančių pusių. Tiesa, dabar tai labiau komunikacijos specialistų darbas nei kariškių, bet be to joks karas nebus nei pradėtas, nei pateisintas, nei laimėtas. Ir tai jau net ne darbas – dabar tai jau tapo žmogaus sąmonės manipuliavimo menu.

Trumpai apžvelgsime tuos principus, kuriuos, beje, suformulavo lordas Ponsonby:

1. Mes nenorime karo.

2. Priešas vienas atsakingas už karo pradžią.

3. Priešas – absoliutus blogis, jų lyderio demonizavimas.

4. Mes kovojam už vertybes, už kilnų reikalą, bet ne už savanaudiškus tikslus.

5. Tik priešas sąmoningai daro žvėriškumus, o mūsų klaidos – išimtinai atsitiktinės.

6. Tik priešas naudoja uždraustus ginklus.

7. Pas mus minimalios žmonių netektys, o priešo – milžiniškos.

8. Mus palaiko intelektualai, artistai, šviesūs pasaulio protai.

9. Mūsų misija šventa.

10. Kas mūsų propagandą abejoja – tas išdavikas.

Kažkur jau girdėta, ar ne?

Istorinius pavyzdžius rasite paskaitę nurodytą šaltinį, o aš pateiksiu – vykstančio karo pietryčiuose nuo mūsų atžvilgiu.

Ar girdėjote, kad Europa šiandien tik ginasi, kad Lietuvą tikrai užpuls ir kad tam reikalingi milžiniški pinigai tankams, nors tankai – tai puolamoji ginkluotė? O drakono dantys, pasirodo, bejėgiai prieš porą kartoninių lėktuvėlių, dronais vadinamų. Bet tai nieko tokio – mes tik ginamės.

Kad neišprovokuotą karą pradėjo priešininkas – švelniai tariant – irgi jokia paslaptis. Nors tokios paslaptys paaiškėja tik ženkliai per vėlai, kai karas jau baigėsi.

Ar yra pasaulyje dar bent vienas labiau demonizuotas šalies lyderis nei šalies, kuri Lietuvai yra ir iš rytų, ir iš vakarų?

Kad ir kiek girdėjome skandalingų istorijų apie korupciją kariaujančioje šalyje – tai nieko nesako, jie ir mes kovojame už laisvę ir demokratines vertybes.

Apie Bučos skerdynes, tiesa, jau niekas neprisimena, bet tas faktas irgi nebuvo paneigtas. Dabar daugiau kalbama apie išvežtus, pavogtus vaikus, apšaudomus vaikų darželius ir gyvenamuosius namus.

Kai mūšio lauke pritrūko paprastų sviedinių, buvo panaudoti kasetiniai – bet tai savaime suprantama, nereikia net informuoti apie tai visuomenės.

Dar visai neseniai vienoje iš kariaujančių šalių buvo žuvę šiek tiek daugiau nei 30 tūkst. Ar kas tuo gali patikėti? Bet apsimetam, kad tikim.

Kiek daug šviesių, žinomų menininkų mus palaiko!

Kokia turi būti šventa misija, kad „iki paskutinio…“?

O netikinčių propaganda, „nelojalių piliečių“ sąrašai tą ir byloja.

Tai tik probėgšmais apžvelgta vis pasikartojanti situacija su karo propaganda šiandien, o visa kita – skaitom, mąstom, prisimenam ir skeptiškai priimame tai, kas mums sakoma kiekvieną dieną iš skirtingų lūpų, bet iš to paties šaltinio.

Emilija S.