Karo propagandos ir melo stabdymas

Lietuvoje įsisiūbavus karo propagandai, vasario 19 d. 10 val. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinės sausio 22 d. signataro Zigmo Vaišvilos skundą dėl Seimo, Prezidentės ir Vyriausybės neveikimo – neatsakymo į signataro 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą dėl Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimanto Pavilionio, viešai paskelbusio, kad Rusija visai netoli Vilniaus rengiasi invazijai į Lietuvą ir nuolat tai aiškinančio iki šiol, atšaukimo ir diplomatinio rango atėmimo. Ambasadorius Ž. Pavilionis, įsijautęs į šį provokatoriaus vaidmenį, jį tęsia.

Negalima sudaryti precedento valstybės atstovui (ambasadoriui) leisti viešai kurstyti karą, elgtis taip neatsakingai, pažeidinėti įstatymus, užtraukiančius ir baudžiamąją atsakomybę. Tai yra valstybės diskreditavimas, šiurkštus diplomato veiklą reglamentuojančių įstatymų pažeidimas.

Dėl šio neatsakingo elgesio ir karinio pavojaus sukėlimo valstybei rizikos, vadovaujantis LR diplomatinės tarnybos įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, ambasadorius Ž. Pavilionis turi būti atšauktas iš užimamų pareigų, atimant ir diplomatinį rangą.

Nustatytais terminais Seimas, Prezidentė ir Vyriausybė į šį prašymą man neatsakė. Prezidento kanceliarija pranešė, jog Prezidentė D. Grybauskaitė susipažino su šiuo prašymu. Seimo kanceliarija pranešė, jog Seimo Pirmininkės L. Graužinienės pavedimu prašymas perduotas svarstyti užsienio reikalų komitetui.

Tad visi trys atsakovai nei atsisakė vykdyti šį prašymą, nei tenkino jį vykdyti. Įstatymas nustato, kad iš anksto apsvarsčius Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo atšaukimo klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį pasirašo ir Ministras Pirmininkas.

Todėl teismo prašau įpareigoti Seimą, Prezidentę ir Ministrą Pirmininką priimti sprendimus dėl ambasadoriaus Ž. Pavilionio atšaukimo ir diplomatinio rango atėmimo arba motyvuotai atsisakyti tai daryti.

Po skundo priėmimo nagrinėjimui teisme gavau Seimo atsisakymą tai daryti. Tokiu būdu Seimas jau įvykdė skundo reikalavimą, atsisakydamas tenkinti šį mano prašymą. Tačiau Seimo užsienio reikalų komitetas atkreipė dėmesį, kad mūsų diplomatai turėtų atsakingai ir tinkamai formuluoti viešai skelbiamas mintis, „kad nesukeltų dviprasmybių dėl oficialios Lietuvos Respublikos vykdomos užsienio politikos.“

Prezidento kanceliarija atsiliepime į skundą pripažino signataro teisę teikti tokį pasiūlymą, tačiau mano, kad tai nepažeidžia signataro teisių ir įstatymų saugomų interesų, prašo teismą skundą atmesti. Prezidentę atstovaujanti institucija mano, kad įstatymai, įpareigojantys tenkinti pareiškėjo prašymą arba atsisakyti tai daryti, jai nėra privalomi. Šio atsakovo nuomone, signataras nedalyvauja diplomato atšaukimo procedūroje. Aš ir nepretenduoju į tai – viso labo tik prašiau tai daryti. Prezidentės teisė tenkinti šį prašymą arba atsisakyti tai daryti. Bet įstatymas nesuteikia teisės Prezidentei ar ją atstovaujančiai kanceliarijai nesiimti jokių veiksmų – nei tenkinti prašymą, nei atsisakyti tai daryti.

Karo kurstymas ir mūsų valstybės stūmimas į karinį konfliktą pažeidžia ne tik signataro, bet ir kiekvieno Lietuvos piliečio teises. Deja, bet Signatarų statuso įstatymas suteikia teisę signatarams teikti pasiūlymus visoms Lietuvos valdžios institucijoms, Ir įstatymas nesuteikia joms teisės neatsakyti į pasiūlymą arba tik atsakyti, kad susipažino. Kad susipažino su pasiūlymu, aš ir taip žinau, nes kalbant teisės kalba, žyma apie pasiūlymo įteikimą patvirtina, kad prašymas yra žinomas ir Seimui, ir Prezidentei, ir Ministrui Pirmininkui.

Vyriausybės kanceliarija taip pat nesutinka su mano skundu, nes, jos nuomone, ji šiuo klausimu neatstovauja Ministro Pirmininko, dalyvaujančio diplomato atleidimo procedūroje ir mano, kad ji negali būti atsakovu šioje byloje.

Tenka priminti mano ankstesnįjį bylinėjimąsi su Respublikos Prezidente ir teismo nuomonę, kad ji negali būti atsakove teisme dėl savo pareigų vykdymo. Analogiška situacija yra su visų centrinio administravimo institucijų dalyvavimu teismuose – juridinio asmens teisių Lietuvoje neturi nei Seimas, nei Prezidentas, nei Vyriausybė, nei Ministras Pirmininkas. Juos visus teismuose atstovauja tik jų kanceliarijos. Tokie mūsų įstatymai. Nemanau, kad Vyriausybės kanceliarija to nežino.

Todėl teismas byloje dėl šio, formaliai žiūrint, paprasto ginčo teturi siaurą pasirinkimą – konstatuoti, kad po skundo priėmimo teisme Seimas įvykdė šio skundo reikalavimą – atsisakė pradėti ambasadoriaus Ž. Pavilionio atleidimo procedūrą, o Prezidentę ir Ministrą Pirmininką – įpareigoti atsakyti signatarui tenkinti jo prašymą arba motyvuotai atsisakyti tai daryti. Po jų atsisakymų pareiškėjas turi teisę skųsti jų atsisakymus.

Tačiau kol kas yra tik Seimo atsisakymas tai daryti, kurio motyvus jau žinome. Palauksime teismo sprendimo ir dėl Prezidentės bei Ministro Pirmininko neveikimo. Visi nujaučiame, kokie gali būti jų atsakymai.

Tačiau kviečiu visus į tai žiūrėti ne formaliai, o, visų pirma, atsakingai. Būtina stabdyti karo kurstymą ir valstybės statymą į tiesioginį karo pavojų.