Kas dirba norvegams?

Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos akiratin pakliuvę ir vaikus praradę Lietuvos piliečiai nusivylę - jie nesulaukia realios pagalbos nei iš Lietuvos valdžios institucijų, nei iš Lietuvos ambasados Norvegijoje darbuotojų, tad priversti grobti savo vaikus ir tapti nusikaltėliais. Tačiau Lietuvos valdininkai nepaliauja teigti, kad jie daug dirba ir daro, ką gali.

Nerado, nes... neieškojo

Praėjusią savaitę „Vakaro žinios“ rašė, kad dar viena mama Norvegijoje kovo 24 d. „pagrobė“ savo septynerių metų sūnų ir parsivežė į Lietuvą. Kristina pasakojo, kad pasiekusi Lietuvą jau kitą dieną, balandžio 2-ąją, apsilankė Jonavos policijos komisariate ir pasakė, ką padariusi. Tačiau policijos pareigūnai jokios informacijos apie tai, kad jos ieškoma, neturėjo.

Pasirodo, moters ir vaiko paieška buvo paskelbta tik balandžio 7-ąją - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba informaciją apie tai, kad Norvegijos teisėsaugos institucijos paskelbė Kristinos ir jos sūnaus tarptautinę paiešką, gavo iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos. Anot Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus vedėjos Jelenos Semionovos, gavusi pranešimą iš kriminalinės policijos, tarnyba kreipėsi į Jonavos savivaldybės teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių, Jonavos policijos komisariatą, kad jie apsilankytų turimu šeimos adresu, tačiau nė vieniems pareigūnams motinos ir vaiko rasti nepavyko.

Iš žiniasklaidos sužinojusi, kad jos nesėkmingai ieškoma, Kristina balandžio 13 d. pati apsilankė Jonavos vaiko teisių apsaugos skyriuje. Čia dirbančios moterys patvirtino, kad jau yra gavusios pranešimą iš Vilniaus ir jau būtų ėjusios jos ieškoti...

Norvegai reikalauja

Per paskutinį pusmetį tai jau ketvirtas vaikas iš trijų Lietuvos piliečių šeimų, išvežtas be atitinkamų Norvegijos institucijų leidimo. Anot J.Semionovos, gavus informaciją apie parsivežtą į Lietuvą vaiką, nustatoma tiksli jo buvimo vieta ir teritorinis Vaiko teisių apsaugos skyrius patikrina jo gyvenimo sąlygas.

Paklausta, ar yra galimybė, kad Kristiną ir jos sūnų Norvegija gali pareikalauti grąžinti, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė teigė, jog dėl vieno tokiu būdu parvežto vaiko išdavimo Norvegija buvo pateikusi prašymą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl neteisėto vaiko laikymo ir grąžinimo.

„Mes išaiškinome jiems tvarką, kaip pas mus nagrinėjami tokio pobūdžio prašymai, ir pakartotinai jie nebesikreipė, - sakė J.Semionova. - Nemanau, kad ir ateityje atsirastų koks nors teisinis instrumentas, kurio pagrindu būtų svarstomas klausimas dėl mūsų piliečio išdavimo kitai valstybei.“

Pasiteiravus, kas pastaruoju metu tarnybos nuveikta kito Lietuvos piliečio - septynerių metų Gabrieliaus - byloje, J.Semionova sakė, kad maždaug prieš mėnesį pateikė Norvegijai prašymą dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą remdamasi ta pačia 1980 m. Hagos konvencija. Prašymas pateiktas močiutės, kuriai nustatyta Gabrieliaus globa, vardu. Tačiau iki šiol iš Norvegijos gautas tik patvirtinimas, kad jie prašymą gavo...

Įvaizdis yra viskas

„Vakaro žinioms“ pasidomėjus, ką, siekdama padėti vaikų Norvegijoje netekusioms šeimoms, pastaruoju metu nuveikė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, sulaukėme atsakymo, kad „Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijos Karalystėje ir toliau konsultuoja šeimas, kurios domisi vaikų teisių apsauga Norvegijoje ar susiduria su vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovais“. Dar ambasadoje surengtas seminaras vaikų teisių apsaugos ir darbo teisės klausimais. Šiuos klausimus diplomatai aptarė ir su Norvegijos nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Norvegijoje gyvenantys lietuviai apie „aktyvią“ Lietuvos ambasados Norvegijoje veiklą gali papasakoti labai daug - jie niekaip nesupranta, ką ten veikia už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus gyvenantys ambasados darbuotojai.

Tiesa, čia dar ne visi darbai. Dar Užsienio reikalų ministerija domisi, kas ką apie juos pasakė. Štai po balandžio 1-osios „Vakaro žinių“ straipsnio, kuriame apie Lietuvos neveiklumą gana kritiškai pasisakė lietuviams „vaiko gerovės“ bylose atstovaujanti advokatė Sandra Latotinaitė, ji sulaukė klausimo, ar žurnalistė neiškraipė jos žodžių.

Tačiau pasidomėjus, kokiu pagrindu Užsienio reikalų ministerija tikrina žiniasklaidoje skelbiamą pašnekovų nuomonę, ministerija nusprendė „galimo bendravimo su trečiaisiais asmenimis nekomentuoti“.

Savo įvaizdžiu Lietuvoje susirūpino ir Norvegijos ambasada - ji pasisamdė viešųjų ryšių agentūrą. Norvegijos ambasadorius Vilniuje Dagas M.Halvorsenas teigė, kad to teko imtis Lietuvos viešojoje erdvėje atsiradus įvairioms interpretacijoms dėl norvegų vaikų teisių apsaugos politikos.



Imtis priemonių, kad į tėvynę teisėtai globėjai būtų grąžintas septynmetis Gabrielius, Lietuvos valdžios institucijas įvairiais būdais skatina europarlamentaras Valentinas Mazuronis.

- Dėl Gabrieliaus kreipėtės į vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, premjerą Algirdą Butkevičių. Ar sulaukėte atsakymų?

- Ilgai laukęs gavau atsakymą iš S.Skvernelio, kad nėra nusikaltimo ir nieko padaryti negalima, veiksmų gali imtis tik Užsienio reikalų ministerija. Premjero sekretoriatas informavo, kad laišką gavo.

- URM mums teigė, kad dirba su Norvegijoje vaikų netekusiomis šeimomis - rengia seminarus tėvams. Kaip vertinate tokio jų „darbo“ naudą?

- Taip pat kaip ir S.Skvernelio atsakymą - kaip ieškojimą pagrindimo tam, kad nereikėtų nieko daryti. Surasti teisinius argumentus, pasiteisinimus, kodėl nusprendei nedaryti nieko, yra lengviausias kelias. Rasti sprendimą ir būdus, kaip problemą išspręsti, yra daug sudėtingiau. Vidaus reikalų ministras pasirinko pirmąjį variantą. Taip pat elgiasi ir kitos institucijos, tarp jų ir ministerija.

Norint sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, būtina padaryti konkrečius darbus, kurie duotų apčiuopiamą rezultatą, o ne biurokratiškai atsirašinėti ir plaukti lengviausiu keliu.

Kai kreipiausi į premjerą, prašiau valstybės vardu nusiųsti kreipimąsi Norvegijos valstybei, išsakant mūsų valstybės poziciją: kad mes norime tą vaiką susigrąžinti ir aukščiausiu lygiu užtikriname, jog juo bus tinkamai pasirūpinta. Mano manymu, toks žingsnis yra svarbus, tačiau kodėl mes jo nedarome - nei Užsienio reikalų ministerijos, nei valstybės lygmeniu - nesuprantu. Man susidaro toks įspūdis, kad visi mėto tą klausimą kaip karštą bulvę vienas kitam ir tikisi, kad ta bulvė savaime atšals.

Sakyčiau, mūsų valstybės požiūris į savo piliečius yra neteisingas, netoleruotinas ir kiek galima greičiau taisytinas. Kodėl mūsų valstybė negina savo piliečių visomis galimomis priemonėmis? Kas čia blogo? Kodėl mes savo valstybės nuomonę bijome išsakyti?

- Gal bijome prarasti gražius santykius su Norvegija?

- Tarp valstybių būna geri santykiai, kai tarp jų vyksta atviras pokalbis. Mes jiems negalime nurodinėti, kokių įstatymų jie turi laikytis savo šalyje. Bet ir jie negali mūsų valstybės piliečių „pagrobti“ ir „perdaryti“ į kitos valstybės piliečius. Tai mūsų valstybės interesas. Mes savo piliečius turime ginti, nes iš esmės tai yra savos valstybės gynimas.

www.respublika.lt