Kas kaltas, kad dar nebalsuojame internetu?

Diskusijos dėl balsavimo internetu Lietuvoje netyla jau gerą dešimtmetį – nuo pat tada, kai Estija sudrebino demokratišką pasaulį, pristatydama pirmąją nacionalinio masto internetinio balsavimo sistemą. Ir nuo to laiko kiekvienos Vyriausybės programoje yra nuostata, žadanti artimiausiu laiku įteisinti balsavimą internetu ir Lietuvoje. Tačiau kodėl visos iki šiol siūlytos iniciatyvos, planai, koncepcijos ir įstatymų projektai sustodavo pateikus juos svarstyti Seimui?

Tikrai netikiu, kad mano kolegos Seimo nariai nenori inovacijų demokratijoje. Tikrai nemanau, kad technologijos turi teisę egzistuoti visur, išskyrus rinkimus. Tačiau visi iki šiol siūlyti projektai buvo iš esmės siūlymas pirkti katę maiše. Teisūs buvo informacinių technologijų specialistai, sakydami, kad nebuvo siūlomas joks konkretus balsavimo internetu sprendimas, o tik deklaracijos, kad bus kažkokia „saugi sistema“.

Norint įvertinti internetinio balsavimo sistemos saugumą ir patikimumą, reikia vertinti konkrečią sistemą, o ne abstrakčius jos principus. Jonathan Ive, kompanijos Apple dizaino vadovas yra pasakęs: „Kai kažkas peržengia tavo galimybes suvokti, kaip tai veikia, tai tampa savotiškais burtais“. Nemanau, kad suklysiu teigdamas, kad iki šiol daugeliui rinkėjų bet kokia informacinė sistema yra beveik burtai. Principiniai reikalavimai balsavimui internetu išplaukia iš Konstitucijos, rinkimų įstatymų ir tarptautinių dokumentų. Pagrindinis jų – užtikrinti rinkėjo balso slaptumą, kartu garantuojant, kad jo balsas bus tinkamai suskaičiuotas.

Šiandien pasaulyje jau yra ne vienas produktas, techniškai išsprendžiantis internetinio balsavimo sistemai keliamus uždavinius, ir estai čia jau nebe lyderiai. Štai vien 2015 m. pasaulyje beveik milijonas žmonių balsavo internetu politiniuose rinkimuose. Galimybe balsuoti internetu mėgaujasi šveicarai, Naujojo Pietų Velso gyventojai Australijoje, Ontario provincijos gyventojai Kanadoje, Prancūzijos išeiviai internetu renka savo Asamblėją. Balsavimą internetu sėkmingai išbandė ir kelios Norvegijos savivaldybės. Balsavimui internetu pritaria ir tarptautinės organizacijos savo dokumentuose. Štai Europos Tarybos Venecijos komisijos patvirtintas Gerosios rinkimų praktikos kodekse ir jo prieduose numatyta, kad rinkimai gali būti elektroniniai, jei yra užtikrinta, kad balsavimas tokiu būdu bus saugus ir patikimas ir rinkėjai galės gauti patvirtinimą, kad jų balsas tinkamai įrašytas, ir, esant reikalui, gali būti pakeistas. Jau nebereikia priminti, kad balsavimas internetu – tai tik papildomas būdas balsuoti, kuris tikrai nesikėsina į teises tų, kurie nori pasipuošę ateiti sekmadienį po mišių į rinkimų apylinkę.

Žinoma, kad ateinančiais metais Seimą rinkti internetu nerealu, tačiau 2019-aisiais numatomi net treji rinkimai. Iki jų – kaip tik tinkamas laiko tarpas sukurti ir išbandyti balsavimo internetu sistemą – tokią, kuri atitiktų visus aukščiausius saugumo ir patikimumo reikalavimus, leistų balsuoti keletą kartų, užtikrintų galimybę rinkėjui pasitikrinti, ar jo balsas tinkamai įrašytas ir suskaičiuotas, būtų skaidri ir visiems prieinama. Sveikinu Vyriausybės iniciatyvą priimti Balsavimo internetu sistemos įgyvendinimo įstatymą, kuriame siūloma iki 2018-ųjų metų pabaigos sukurti ir išbandyti modernią balsavimo internetu sistemą, o tik tada priimti galutinį politinį sprendimą, kuriuose rinkimuose ir kokia apimtimi tą sistemą naudoti. Taip visi – politikai, informacinių technologijų specialistai, eiliniai rinkėjai, galės įvertinti sistemos patogumą, patikimumą ir saugumą.

Mes Lietuvoje jau šiandien turime visas reikalingas prielaidas tokiam balsavimo būdui įdiegti: gerai išplėtotą interneto infrastruktūrą, elektroninį rinkėjų sąrašą, patikimus asmens tapatybės nustatymo mechanizmus, kompiuterizuotas rinkimų apylinkes. Ar reikia priminti, kad jau 2014-aisiais kandidatė į prezidentus vien internetu surinko daugiau kaip Konstitucijoje reikalaujamus 20 tūkstančių rinkėjų parašų? Dažnai tenka girdėti vyresnių kolegų būgštavimus, kad, neva, jų rinkėjai nebalsuos internetu. Nenustoju jiems priminti, kad kasmet Lietuvoje pilnametystės sulaukia 18–19 tūkstančių žmonių, o tai – jau dvi Seimo rinkimų apygardos per ketverių metų kadenciją! Juk tie paaugliai ir jaunuoliai, kuriems dabar 13-16 metų, 2019-tais metais užduos pagrįstą klausimą, kodėl jiems būtina eiti ir balsuoti popieriniais biuleteniais, kai jie jau dabar visus reikalus susitvarko išmaniuoju telefonu? Taigi, vietoje to, kad svarstyti, ar mums reikia balsavimo internetu, siūlau imtis realių žingsnių atsakant į konkrečius saugumo, anonimiškumo užtikrinimo, patikimumo klausimus. Nes netruks ateiti laikas, kai rinkėjams turėsime teisintis, kodėl mes dar to neturime...
 
Viktoras Fiodorovas, Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas