Teisiamo knygų leidėjo pamąstymai tarp teismo posėdžių
Ir susiformuok tu man tokiai, atrodytų, neplanuotai, kolizijai!
Buvęs 1991-aisiais LR krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, apie Sausio 13-ąją žinantis „iki panagių“, o apie Medininkų žudynes galintis „kelti objektyvius klausimus“, lapkričio viduryje visai Lietuvai viešai pareiškė: dvidešimt septynerius metus rutuliojamos abiejų žudynių oficialiosios versijos nėra teisingos!
Tuo pačiu metu, vos po kelių dienų nuo sensacingo Butkevičiaus pareiškimo, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis, kuruojantis knygų leidėjui sukurptą baudžiamąją bylą už jo išleistą ir tas oficialiąsias versijas neigiančią Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“, eiliniame teismo posėdyje paprašė pakeisti kaltinimą šioje byloje, t.y. sugriežtinti kaltinimus teisiamajam!
Audrius Butkevičius tame „Respublikos“ „apskritojo stalo“ pareiškime tvirtina: „Esmė yra ta, kad nuo tokių įvykių, kaip Medininkai ar Sausio 13-oji, visi bando nusišalinti. Visi bando palikti tokį „debesyse supakuotą vaizdelį“. (...) Istorikų domėjimasis ta tema visiškai suverčiamas į tam tikrą ideologijos vagą. O ta ideologijos vaga sako, kad buvo Tautos vadas V. Landsbergis, kuris vienintelis keliais žodžiais uždengė mus nuo rusų tankų ir šis klausimas yra „uždaromas“. Lygiai taip pat, kaip yra „uždaromas“ Medininkų klausimas. Yra pagautas vargšas ruskelis, uždarytas į cypę, nepaisant to, kad jo apkaltinimo istorija neatitinka egzistuojančių faktų, neatitinka Medininkuose nužudytų žmonių sužalojimų, neatitinka teismo ekspertizės atliktų patikrinimų ir atitinkamo modeliavimo duomenų. („Respublika“, Nr. 46(434). Štai taip!
Antrasis tos kolizijos dalyvis – prokuroras Tomas Uldukis, remdamasis už 1336 eurus tendencingai atlikta Galinos Sapožnikovos knygos ir mano, leidėjo, įžangos joje papildoma – lingvistine – ekspertize, visą kaltinimų svorį permeta į leidėjo įžangą. Anot prokuroro, įžangos autorius Povilas Masilionis ne tik „viešai pritarė“ Galinos Sapožnikovos knygos turiniui, bet ir... „užgauliai bei įžeidžiančiai neigė Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes“. (Taip, taip, – net pačias žudynes! O tai dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad fantazijoms nėra ribų).
Taigi turime įdomią koliziją: tiesioginis tų įvykių liudininkas ir dalyvis viešai paskelbia neteisingomis oficialiąsias Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių versijas, o jaunas, jau nepriklausomos Lietuvos subrandintas, prokuroras net fantazijomis paremia oficialų „debesyse supakuotą vaizdelį“. Valio!
Iš pradžių galvojau, kad ta kolizija yra atsitiktinė. Tik įsigilinęs į Audriaus Butkevičiaus pamąstymus tame „apskritojo stalo“ pokalbyje apie „politinio planavimo procesą“, savo ankstesnę nuomonę pakeičiau. Taip, ir šioje kolizijoje atsitiktinumo nėra!
Apie Medininkų žudynių bylą kol kas nekalbėsime, nes jos tyrimą taikliai nuvainikavo pats Audrius Butkevičius. Kiek ilgiau stabtelkime prie Sausio 13-osios baudžiamosios bylos.
Prisiminkime vieną dalyką: ši byla rutuliojosi pagal Vytauto Landsbergio planą, „už pagrindą“ naudojant jo knygą „Laisvės kaina“ (Baudžiamoji byla Nr.1-2-1999, t. 252, p. 153). Todėl nenuostabu, kad Vytautas Landsbergis jau trečią dešimtmetį liguistai reaguoja į menkiausią abejonę dėl jo pateiktos Sausio 13-osios žudynių versijos. Net ir Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis atsirado ne atsitiktinai, o kitaminčiams sutramdyti.
Tiesa, pirmiausia dingo iš LR Seimo archyvų premjero Alberto Šimėno 1991-ųjų sausio „detektyvo“ tyrimo bylos protokolai ir AT deputatų teisininkų komisijos, tyrusios parlamento Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo vaidmenį Sausio 13-osios įvykiuose, dokumentai. Vėliau viena po kitos ant knygynų prekystalių pasipylė Vytauto Landsbergio knygos „vienintelei teisingai“ Sausio įvykių versijai įtvirtinti, jo straipsniai viešojoje erdvėje kitaminčiams paprotinti. Norėta kelti bylas net ir šių eilučių autoriui, išdrįsusiam suabejoti oficialiąja Alberto Šimėno dingimo versija, nepabijojusiam išleisti rašytojo Vytauto Petkevičiaus prisiminimų knygos „Durnių laivas“.
O dabar štai – ta „nuodėminga“ Galinos Sapožnikovos knyga „Išdavystės kaina“! (Liudininkai pasakoja, kad vienas advokatas, kuriam pastarąją knygą padovanojau, nunešė ją Vytautui Landsbergiui, o po to Generalinėje prokuratūroje kažkaip atsirado Valstybės saugumo departamento direktoriaus Dariaus Jauniškio raštas dėl Masilionio nusikalstamos veikos, numatytos BK 170(2) straipsnio 1-ojoje dalyje, padarymo).
„Procesas pajudėjo“, – ta proga pasakytų žinomas anų laikų politinis veikėjas, tačiau aš vis tik nepavydžiu Vytautui Landsbergiui: pradėjus dezertyruoti iš jo komandos anų dienų bendražygiams (Audriui Butkevičiui, Zigmui Vaišvilai, kitiems) ir ėmus jiems atviriau kalbėti, vis sunkiau tampa išlaikyti Sausio 13-osios, Medininkų žudynių tyrimo ir kitų „politinio planavimo procesų“ monopolį. Ar padės tai padaryti dirbtinai sugriežtinami kaltinimai knygų leidėjui, kai visuomenė vis drąsiau reikalauja nukelti paslaptis nuo debesų?
Susiję:
Pradėtas tyrimas dėl TSRS agresijos neigimo leidinyje, įvykdytos kratos, kiti būtini procesiniai veiksmai