Kas vyksta Kuboje?

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) siūlo užmegzti diplomatinius santykius su Kuba. Anot ministerijos, Lietuva yra vienintelė ES šalis, su ja dar neužmezgusi diplomatinių santykių. Konservatoriai Audronius Ažubalis, Kęstutis Masiulis ir Emanuelis Zingeris išreiškė pasipiktinimą tokiu URM siūlymu. Kas vyksta šiuo metu Kuboje?

Kubos kariškiai atidžiai studijuoja pokomunistinės Rusijos perėjimo patirtį, o saugumo agentai tapo draugiškesni su Kubos disidentais. Rengiamasi galimam perėjimo laikotarpiui Kuboje.

Daug aukšto rango Kubos karininkų baiminasi komunistinės sistemos žlugimo ir nenori būti Muammaro Gaddafi rėmėjų vietoje, kaip atsitiko Libijoje.

Jie yra pasiruošę įvykdyti lėtą perėjimą šalyje, kuris jiems leistų privatizuoti valstybines įmones, kaip buvo padaryta Nikaragvoje, kai sandinistai 1990 m., pralaimėjo prezidento rinkimus. Saldžiausi valstybės pyrago gabaliukai atiteko jiems.

Pagal vieno Raulo Castro (dabartinio Kubos vadovo) patarėjų, dabartinis valstybės vadovas yra pasirengęs leisti 15-25 Kubos disidentams būti išrinktiems į nacionalinį parlamentą, bet Raulis bijo, kad jo brolis Fidelis niekada šito neleis.

Raulis Castro ir jo bendrininkai aiškiai supranta, kad Kuba neturi ateities, jei nesiims vykdyti radikalias reformas, kurios pareikalaus didelio žmonių pasiaukojimo.Tos valstybės modelis, kurį bandė įgyvendinti Fidelis Castro, žlugo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir “ypatingojo periodo" įvedimo šalis išlieka kamuojama problemų.

Šiandien tik saujelė komunistinės ideologijos gynėjų ir biurokratinė valdininkija kabinasi į skęstantį laivą. Daug žmonių Kuboje supranta, kad šaliai reikia esminių pokyčių apie kuriuos buvo paskelbta anksčiau.

Pavyzdžiui, Kubos valdžios institucijos teigė, kad yra išsipūtęs administracinis ir ekonominis aparatas, kuriame dirba iki 1,5 milijonų žmonių. Kitaip tariant, trys ketvirtadaliai dirbančiųjų yra atitraukti gamybos sektoriaus. Siekiant sumažinti valstybės aparatą, būtina kurti naujas darbo vietas gamybos ir paslaugų sferoje. Valstybė negali atlikti tokios užduoties, nes šiuo atveju būtina plėtoti privatų verslą, o tai sukels socialinę stratifikaciją visuomenėje.

Ekonominės reformos neturėtų būti dekoratyvinio pobūdžio, tai reiškia, kad taikyti progresyvų mokesčių tarifą, žemės ūkio reformą, kuri leistų privatiems ūkininkams pagaliau išspręsti gyventojų aprūpinimo maistu problemą. Taip pat būtina panaikinti dviejų nacionalinių valiutų, Kubos konvertuojamo peso ir Kubos peso, apyvartą šalyje.

Kaip ir bet kurios kitoje šalyje, Kuboje yra didelė grupė žmonių valdžioje, kurie nenori nieko keisti ir yra aistringi reformų priešininkai. Jie vis labiau bijo artėjančių reformų, kurios galėtų pakenkti dabartiniam režimui. Jie bando pasislėpti už Fidelio Castro, kuris atlieka nežymų vaidmenį politiniame šalies gyvenime. Net paskutiniame savo straipsnių cikle Kubos revoliucionierių lyderis svarsto apie jogą, mitybą ir visatą.

Valstybės saugumo pareigūnai nebenori vykdyti represijų prieš kitaminčius, nes bijo, kad pasikeitus režimui Kuboje jie gali turėti problemų. Nors 90-ųjų pradžioje jie gyrėsi, kad komunistinė sistema Kuboje niekada nesikeis, tačiau dabar jie turi kitokią nuomonę ir teigia, kad tik vykdo aukštesniųjų institucijų nurodymus.

Hugo Chavezo liga ir mirtis įtikino Kubos lyderius, kad būtina spartinti reformų įgyvendinimą, taip greitai, kaip įmanoma ir sumažinti Kubos priklausomybę nuo Venesuelos naftos tiekimo. Nėra garantijos, kad dabartinis režimas Venesuelos gyvuos ilgai, ir tai yra gerai žinoma Kubos žvalgybai. Šiuo atveju, atėjus į valdžią naujiems lyderiams Venesuelos gali visiškai pasikeisti praktika, kai į Kubą nafta tiekiama subsidijuojamomis kainomis.

Be to, Raulio Castro amžius, kuriam sukako 82 metai, rodo kartų pasikeitimo poreikį. Akivaizdu, kad šios šalies politinio elitinio atjauninimo procesas jau vyksta visais lygmenimis ir tęsis ateityje.

Pagal užsienio spaudą parengė Tomas Viluckas