Viešojoje erdvėje mestos didžiulės pajėgos diskredituoti Drąsiaus Kedžio mergaitę ginančius žmones, pajungtos įvairios institucijos, politikai, politologai, teisininkai. Nors yra absoliučiai pagrįstos abejonės dėl skubaus mergaitės perdavimo, dominuojanti viešoji opinija, ir ypač susikompromitavęs laikraštis ir to paties pavadinimo internetinis portalas („Lietuvos ryto“ medija), garsiai šaukia apie pavojų teisinei valstybei.Abejonių yra daug. Pavyzdžiui, keletas jų: kaip galima perduoti vaiką į tokią nesaugią motinos aplinką, kai pati pedofilijos byla yra neišnagrinėta? (Beje, ar kas nors girdėjote apie postūmius šios bylos tyrime?). Juk tai esminis dalykas, be kurio neįmanoma nuspręsti mergaitės gyvenamosios vietos klausimo. Mergaitė negalėjo būti tvirkinama be motinos žinios, o psichologų išvados skelbia, kad ji nelinkusi fantazuoti. Kaip tai dera su skubiu grąžinimu biologinei motinai? Kaip tokios svarbos bylą gali išnagrinėti neaiškios reputacijos (amerikiečių duomenimis) teismo vienas vienintelis teisėjas? Kokiais teisiniais ir faktiniais argumentais jis rėmėsi? Kodėl neviešinami prieštaringi pedofilijos bylos duomenys, kaip pvz., Andriaus Ūso ir Laimutės Stankūnaitės melo detektoriaus rezultatai, arba skirtingi Lietuvos ir Švedijos ekspertų įvertinimai dėl D.Kedžio mirties aplinkybių?
Galiausiai pagrindinis klausimas: kodėl nėra atsakymo, ar vis dėl to egzistuoja pedofilų tinklas Lietuvoje ir buvo tvirkinama mergaitė, ar čia D.Kedžio fantazijos ir ambicijos? Juk negali teisėsauga neatsakyti į šį klausimą po šitiek žuvusių aukų ir visuomenės rezonanso, nors tikriausiai būtent taip „numuilinti“ ir norima, t.y. siekiama bylą baigti niekuo, kaip ir visais rezonansiniais atvejais.Teismų sistema visą laiką priešinosi tiltui su visuomene nutiesimui. Bet kokia teismo sprendimo abejonė, nekalbant jau apie kritiką, buvo ir yra sutinkama agresyviai – kaip puolimas.
Apskritai, kaip paaiškinti, kodėl laikraštis ir internetinis portalas, o paskui jį ir kai kurios kitos žinių tarnybos (pvz., LNK) taip garsiai šaukia apie mergaitės neperdavimą motinai ir visiškai nieko nesidomi apie esmines pedofilijos bylos aplinkybes?
Vietoje atsakymų į visiškai pagrįstus ir visuomenei aktualius klausimus mes maitinami demokratinės valstybės konstituciniais teisiniais argumentais. Teisinės valstybės fone ironiškai ir kafkiškai skamba, kad garsiausiai teisinės valstybės garbę gina laikraštis, pasikėsinęs į Lietuvos valstybės finansinius pamatus, kai paskelbė visišką dezinformaciją apie neva prezidentės inicijuotą ataką prieš lietuviško kapitalo bankus. Kaip po to apskritai galima tai pavadinti žiniasklaidos priemone? (Bet tai, kad nepasaint viso šito, pats premjeras iškart po to eina duoti interviu į šios „žiniasklaidos priemonės“ televizijos kanalą yra stulbinamas isteblišmento ženklas – jie visi sėdi vienoje valtyje).Turime reikalą su gerai organizuota ir savo privelegijas ginančią, uždarumo ir neliečiamumo siekiančia teisėsaugos sistema.
Bet tai tik keletas abejonių. Šiame straipsnyje norėtųsi pasvarstyti, ko verti konstituciniai argumentai apie teismų autonomiškumą ir teisingumo vykdymą čia Lietuvoje.
Didelę dalį žmonių trikdo, regis, nenugalimas, demokratinės teisinės valstybės argumentas apie tai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teismai yra nešališki, kad politikai ir visuomenė neturi daryti įtakos teisėjams, kad teismo sprendimus privaloma vykdyti, nes kitaip valstybė panirs į chaosą ar į linčo teismą. Vidurinysis visuomenės sluoksnis turi teisinės sąmonės pagrindus, todėl būtent dėl jo dėmesio bei nuostatų ir vyksta puolimas viešoje erdvėje. (Manipuliacijos tokios agresyvios, kad medijų studijų studentams tai privalu analizuoti kaip praktinę medžiagą).
Bet normatyvinė teorija ir lieka normatyvine. Realiai demokratija veikia ne vakuume, ne kažkur abstrakčioje erdvėje, bet tam tikroje socialinėje tikrovėje, tam tikrame socialiniame procese ir kontekste, kuris gali iškreipti abstrakčiai teisingus konstitucinius principus.
Lietuvoje korupcijos indeksas (žemiau 5) rodo, kad korupcija yra nekontroliuojama, jis negerėja, teismų sistema neturi atskaitingumo visuomenei mechanizmo. Dar daugiau, ji net neturi visuomenės informavimo sistemos, tradicijų, įgūdžių bendrauti su visuomene ir paaiškinti teisėjų sprendimus. Teismų sistema visą laiką priešinosi tiltui su visuomene nutiesimui. Bet kokia teismo sprendimo abejonė, nekalbant jau apie kritiką, buvo ir yra sutinkama agresyviai – kaip puolimas. Itin dažnai reakcija į pagrįstas abejones buvo ir yra sutinkama būtent normatyviniais konstituciniais argumentais – negalima kištis į teismą veiklą, negalima daryti spaudimo.
Daugybėje bylų, rezonansinių ir eilinių, yra priimami absurdiški ir nesuvokiami sprendimai (kokia nevyriausybinė organizacija registruoja juos?). Savireguliacijos mechanizmas – Teisėjų taryba – visiškai neveikia ir užima lygiai tokią pačią priešiškumo visuomenei poziciją. Kas girdėjote realų jos darbą viešinant teisėjų prasižengimus per 20 metų, ar jos ryžtingus savikritiškus veiksmus, neskaitant prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas drausmės bylas porai teisėjų?Ši byla atsidūrė Lietuvos visuomenės tolesnio vystymosi kryžkelėje. Ji nėra vien tik apie Neringos Venckienės atsisakymą perduoti mergaitę. Ji nėra tiktai apie teismo sprendimo nevykdymą. Ji nėra vien tik Garliavos minios reikalas. Greičiau ji yra vilties kibirkštis bent kažkiek apsivalyti nuo klaninės visuomenės modelio.
Ir tai nėra marginalinis, nesvarbus, kažkoks periferinis reiškinys. Priešingai, tai sisteminis, dėsningas reiškinys, virtęs tendencija. Pridėkite dar ir tai, kad absoliuti dauguma teisėjų korpuso, įskaitant ir patį Konstitucinį Teismą, yra paruošti vienos aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto, kas dar labiau skatina korupcinę situaciją. (Kokia arogancija sklinda iš šio universiteto profesūros, galėjome eilinį kartą įsitikinti Švietimos sistemos reformos kontekste, kai vienašališkai buvo atsisakyta vykdyti Švietimo reformos įstatymą).
Ką sako toks socialinis kontekstas, susiformavęs ne šimtametėje Vakarų demokratinėje tradicijoje, bet sovietinei sistemai transformuojantis į nepriklausomos Lietuvos neva vakarietišką konstitucinę sistemą, kurioje net Aukščiausiojo Teismo teisėjai disertacijas yra apsigynę iš tarybinės liaudies demokratinės teisės? Kokias išvadas galima daryti?
Visa tai rodo, kad arčiau tiesos yra tai, jog Lietuvoje turime reikalą ne su normatyvine demokratijos teorija apie teisingumą vykdančius teismus, jų objektyvumą ir nešališkumą. Mes turime reikalą ne su ta abstrakčia ir savaime teisinga teisinės valstybės ideologija, kurią mums taip intensyviai perša sovietinėje sistemoje sąmoningai save ruošę dirbti žmonės (kurie morališkai ir ideologiškai neturi nieko bendra su vakarietiškomis sampratomis). Turinti omenyje visą posovietinį kontekstą ir posovietinės socialinės transformacijos dėsningumus, kuriuos Vakarų socialiniai mokslai aprašo su kriminalizacijos potekste, mes galime kelti visiškai pagrįstą hipotezę, kad turime reikalą su gerai organizuota ir savo privelegijas ginančią, uždarumo ir neliečiamumo siekiančia teisėsaugos sistema.
Galime visiškai pagrįstai manyti, kad teisėsaugos sistema, susijungusi su švietimo, politikos bei medijų sektoriais, suformavo posovietinio elito isteblišmentą ir jau kuris laikas įgijo niekieno neribojamą politinę galią pramušti išskirtines institucines–politines sąlygas klestėti iš nacionalinio biudžeto ir veikti įstatymų leidybą. O visa vakarietiška konstitucinė ideologija yra reikalinga ne ginti visuomenės interesus, bet priešingai – įtvirtinti sistemos neliečiamumą aukščiausiais konstituciniais argumentais. Kaip kadaise buvo išmokta ir prisitaikyta prie tarybinės ideologijos, taip dabar pajungiama vakarietiška. Bet socialiniai tinklai, įgūdžiai ir mąstymas yra absoliučiai tokie patys kaip ir geopolitinė zona – posovietiniai.Teisinės valstybės fone ironiškai ir kafkiškai skamba, kad garsiausiai teisinės valstybės garbę gina laikraštis, pasikėsinęs į Lietuvos valstybės finansinius pamatus, kai paskelbė visišką dezinformaciją apie neva prezidentės inicijuotą ataką prieš lietuviško kapitalo bankus.
Mums reikia įsisąmoninti, kad abstraktūs demokratiniai argumentai subliūkšta ir praranda savo originalią (vakarietišką) prasmę korupcinėje socialinėje tikrovėje. Kad Lietuvos socialinė tikrovė iki šiol yra organizuojama pagal klaninį principą ir kad reikia perrašyti ar perinterpretuoti tą klasikinį demokratinį žodyną. Jis elito yra dirbtinai išmoktas tam, kad apgintų savo socialinį statusą.
Galima suprasti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Vytauto Nekrošiaus neslepiamą pyktį ir siūlymą prezidentei patylėti ar paskaityti Konstituciją (paklauskime, ar tai suderinama su tikraja vakarietiška konstitucine dvasia?). Bet kaip suprasti, pavyzdžiui, gerb. Aloyzo Sakalo poziciją, kai jis intensyviai viešojoje erdvėje gina Lietuvos teismų savarankiškumo principą, visiškai nepaminėdamas kokios korupcinės, uždarumo, kriminalizacijos vystymosi tendencijos išryškėjo per pastaruosius 20 metų, įskaitant visas skandalingas ir valstybei pavojų keliančias VSD, STT politizavimo tendencijas? Buvusiam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui jos turėtų būti žinomos. Gal jis galėtų informuoti visuomenę apie inicijuotas teisėsaugos reformas ir jų rezultatus, užuot kaip mantrą kalbėjęs apie teismų autonomiškumą ir nešališkumą?
Įdomi buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Kūrio pozicija, išsakyta vienoje radijo laidoje, kad dėl sovietinės (teismų politizavimo, ideologizavimo) praeities Lietuvoje būtina didesni teismų nepriklausomumo saugikliai. Su tuo būtų galima visiškai sutikti, jeigu mes matytume, kad teismai tik ir laukia, kad galėtų vykdyti objektyvų, nešališką teisingumą, kad jie pasiruošę ginti pilietinę visuomenę; kad jie demonstruoja atvirumą, dialogą, jautrumą. Bet mes matome visai kitokią tendenciją: pasiglemždami sau konstitucinę autonomiją, posovietiniai teismai įklimpo į visišką susipriešinimą su visuomene, į visišką uždarumą, korumpuotumą, aroganciją ir pan. Kaip galima operuoti tokiais konstituciniais argumentais, neįmant domėn akivaizdžios Lietuvos teismų sistemoje susidarusios situacijos?
Tokioje šviesoje regint D.Kedžio dukros perdavimo peripetijas, galime manyti, kad ši byla atsidūrė Lietuvos visuomenės tolesnio vystymosi kryžkelėje. Ji nėra vien tik apie Neringos Venckienės atsisakymą perduoti mergaitę. Ji nėra tiktai apie teismo sprendimo nevykdymą. Ji nėra vien tik Garliavos minios reikalas. Greičiau ji yra vilties kibirkštis bent kažkiek apsivalyti nuo klaninės visuomenės modelio. Regis, prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimai liudija, kad ji būtent taip ir vertina šią bylą, todėl užsitarnauja didžiulę pagarbą ir palaikymą iš pilietinio angažuotumo dar nepraradusių žmonių. Kaip lygiai tik dėl šios priežasties ji užsitarnauja masinį puolimą iš „valstybininkų“ aplinkos ir kai kurių medijų.
D.Kedžio byla ir jos elementai, kaip mergaitės gyvenamosios vietos nustatymas, šaukiasi aukščiausios teisminės instancijos, o ne rajono apylinkės teismo, dėmesio ir verdikto, būtinai įtraukiant visuomenę per viešumo, skaidrumo ir informavimo principus. Priešingu atveju, abstrakčios konstitucinės tezės neapsaugo nuo posovietinio socialinio proceso, kai teisėsauga nejučia virsta nusikaltimsauga.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
