Kedys pagal Kliunką

Kyla nesutramdomas noras juokauti ypač tada, kai visai nejuokinga. Kartą, kai buvau dar nebrandus paauglys, numirė Skuode mano teta. Nuvažiavome su šeima į laidotuves. Susirinko didžiulė žemaičių giminė – tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės. Teta pašarvota svetainėje, o jaunimas susibūrė palėpėje. Kažkas iš pusbrolių vykusiai pajuokavo, ir visa jaunoji generacija pradėjo juoktis. Po poros akimirkų juokas pasidarė nebevaldomas, tiesiog spazminis žvengimas. Bjauresnės situacijos ir nesugalvosi, nes keturiems reikia eiti ir pakeisti prie karsto garbės sargybą. Kai tą situaciją suvoki, darosi dar juokingiau, ir nebėra jokio vaisto, kaip susitramdyti, surimtėti.

Prisiminiau šią nutolusią istoriją, pamatęs Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr. prokuroro Algimanto Kliunkos susirūpinusį veidą spaudos konferencijoje, dėstantį faktus, esą įrodančius, kad teisėją Joną Furmanavičių ir Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę nužudė Drąsius Kedys, ir jis veikė vienas.  Gal ir nužudė, gal ir vienas, ką mes galim žinoti, bet visas spektaklis ir jo scenarijus tiesiog netelpa pro jokius plačiausiai atvertus liaudies teatro vartus.

Prokuratūra nuožmiai tylėjo septynis mėnesius vis pabrėždama, kad surinktos ikiteisminės medžiagos neleidžia viešinti įstatymas. Tiesa, mažomis dozėmis informaciją savo ruporams nutekindavo, tikrinosi, kaip visuomenė reaguos į beviltišką tyrėjų versiją. Kuo toliau Prokuratūra klimpo į savo versijų ir scenarijų painiavą, tuo labiau griuvo institucijos autoritetas ir pasitikėjimas jos veiksmais. Ir štai ateina diena x, ir A. Kliunka plačiai praskleidžia tylos širmą, leisdamas daliai  visuomenės suprasti: „Žiūrėkit, ką ginat.“ Taigi ir pažiūrėkim – kas, kaip ir kodėl? Pirmoji abejonė kyla dėl pasirinkto benefisui laiko.  Po A. Kliunkos spaudos konferencijos Neringa Venckienė kreipiasi į Vilniaus apygardos teismą dėl Generalinės prokuratūros nusižengimo, paviešinant ikiteisminio tyrimo medžiagą. Laikinasis prokuroras Raimondas Petrauskas atsako: „Yra įstatymas, kuris leidžia prokurorams atskleisti dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos. Tai numato Baudžiamojo proceso kodekso BPK 177 straipsnis.“  Kyla klausimas, kodėl tuo straipsniu nei A. Valantinas, nei R. Petrauskas nepasinaudojo anksčiau, kai dar D. Kedys buvo gyvas? Matyt, buvo bijoma, kad viešumon gali išnirti ir pats D. Kedys ar koks nors jo laiškas, kuriame visas šis  kurptas scenarijus būtų „sunešiotas“. Turiu tik vieną paaiškinimą – laikas pasirinktas apgalvotai – išvakarėse prieš prasidedant pedofilijos bylai. Siekinys labai paprastas – priblokšti ir sugluminti visuomenę, sukuriant ypač bjaurų kontekstą ir foną prieš teismui pradedant savo darbą. Savaime suprantama, kad ne savo iniciatyva prokuroras A. Kliunka spaudos konferenciją rengė, ne pats atrinkinėjo medžiagą, kurią paviešino. Jei prokuroras atsakytų į klausimą, kas visą šį vodevilį užsakė, gal priartėtume prie atsakymo, kur septynis mėnesius buvo D. Kedys ir kodėl taip paslaptingai baigėsi jo gyvenimas.Panašu į tai, kad niekas jokio D. Kedžio nei gaudė, nei ieškojo, kaip neieškojo jo ir visus septynis mėnesius po žudynių. Mes matome, kad einama aplinkui, mėginama veikti iš užnugario. Jei pradedama pedofilijos byla, kyla klausimas, kodėl pasinaudojant tuo pačiu BPK straipsniu, neviešinama medžiaga, kas vis dėlto vyko iki tragiškų Kauno įvykių, kokie ryšiai ir santykiai siejo pedofilija įtariamus personažus,  kai  tuo tarpu  stengiamasi atskleisti bylos segmentą, kurio neįmanoma verifikuoti. Pagal Generalinės prokuratūros versiją D. Kedys  nuo ryto iki vakaro „malėsi“ po Kauną – šaudė, sukėlė avariją, bėgo iš eismo įvykio vietos, važinėjosi mikroautobusu, po to perpiet grįžo į nusikaltimo vietą, sėdo į paieškomą autobusiuką su užrašu „Kauno keliai“, dar jame pametė šovinį ir vėl važinėjosi iki A. Ūso namų. O tuo metu jau apie 10 val. ryto  buvo paskelbta ir to autobusiuko „Kauno keliai“ ir D. Kedžio paieška bei sustatyti kelių policijos kordonai. Ši tyrėjų versija išties sukeltų juoką ir šypseną, jei ne vienas „bet“.  Panašu į tai, kad niekas jokio D. Kedžio nei gaudė, nei ieškojo, kaip neieškojo jo ir visus septynis mėnesius po žudynių. Tokį įtarimą man sukelia A. Kliunkos mąstyme išryškėjusios logikos spragos. Prokuroras teigia, kad D. Kedys kruopščiai du mėnesius rengėsi nusikaltimui, neturėdamas autobusiuko, jis jau užsisakė lipdukus, pirko šovinius perdirbtam dujiniam pistoletui, nors turėjo puikią „Beretą“, su kuria R. Okuličius Kūčių vakarą savo kabakėlyje išguldė pusę Panevėžio tulpinių. Vienu teiginiu A. Kliunka tvirtina, kad tai buvo gerai suplanuota akcija, o visi kiti teiginiai rodo, jog D. Kedys buvo visiškas nevykėlis, nenuspėjamas ekscentrikas, gal net nevisprotis. Taip piešiamas įtariamojo bylos personažo portretas signalizuoja apie kelias intencijas. Pirmoji, kad visa pedofilijos epopėja buvo liguisto psichopato susikurta, ir ši versija yra labai tinkanti, prasidedant A. Ūso teismui, tad tuose reikaluose nėra ką aiškintis. Antroji intencija – parodyti, kad mes (Prokuratūra) viską žinome ir visuomenei kištis į teisėsaugos darbą nėra jokio reikalo. Tačiau Prokuratūra pražiopsojo, kad tokiais aiškinimais daro ir porą labai rimtų klaidų, neigiančių jų versijas ir išvedžiojimus. Kiekvienas psichologijos studentas pasakys, kad toks ekscentriškas pilietis, kokį jį stengiamasi mums pateikti, toks ekstravertas, jokiais būdais nebūtų mirtinoje tyloje septynis mėnesius išsėdėjęs, pasislėpęs nežinia kokiame rūsyje. Toksai neišvengiamai būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, gal net klaidinančių tyrėjus, kad tie tirtų klaidingas versijas. Šią schemą tobulai buvo išbandęs  Fluxus klasikas Jurgis Mačiūnas, vedžiojęs už nosies JAV mokesčių inspekciją. Jis buvo įklimpęs į kaži kokias skolas, ir valstybės teisėsauga savo ruožtu  paskelbė jo paiešką. Tuomet jis pasielgė taip: savo draugams, skrendantiems į Indoneziją, Europą ar dar toliau, duodavo savo ranka parašytus laiškus, kad tie atvykę į atvykimo vietą juos išsiųstų į Ameriką. FTB, savaime suprantama, tuos laiškus fiksuodavo, perskaitydavo ir J. Mačiūno imdavo ieškoti tose šalyse, kur jo nei būta, nei regėta. Gali būti, jog D. Kedys iki tokių gudrybių nesusiprotėjo, bet A. Kliunka už jį gudresnis nepasirodė. Gaila, kad Lietuvai nuo to ne geriau, nors ir juokinga.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]