Keli klausimai dėl prokuroro I. Mikelionio liudijimo teismui apie Kauno žudynių bylą

Vilniaus miesto apylinkės teisme, nagrinėjant po Mindaugo Žalimo liudijimo iškeltą bylą penkiems policijos pareigūnams, neužkirtusiems kelio žudynėms Kaune, liudijo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis. 2009 metų spalio 5 dienos žudynių metu jis ėjo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus pavaduotojo pareigas.

I. Mikelionis teigė, kad 2009 metų rugsėjį R. Jancevičius jį informavęs, kad pas jį buvo atvykęs Policijos departamente tada dirbęs Tomas Ulpis ir pateikė informaciją apie Drąsių Kedį.

„Jis paminėjo, kad T. Ulpis informavo, jog D. Kedys rengiasi ar planuoja nužudyti J. Furmanavičų, kažkoks asmuo turi šaunamąjį ginklą, ieškomas žmogus nužudymui įvykdyti. Visų detalių neatsimenu. R. Jancevičius pasakė, kad visa informacija perduota prokurorui Nerijui Bieliauskui“, – I. Mikelionio liudijimą cituoja 15min.lt. 

"Kaltinamųjų pareigūnų gynybai po duotų parodymų kilo ramybės neduodantis klausimas: iš kur I. Mikelionis gavęs informaciją, kad D. Kedys galbūt ieško žmogaus, kuris galėtų nužudyti teisėją J. Furmanavičių, jei tokios informacijos neturėjo nė vienas iš įtariamųjų? Klausimas I. Mikelionį išmušė iš vėžių: „Neturiu komentarų“, – po kelių sekundžių pasvarstymo atsakė prokuroras.”, - rašo alfa.lt. 
 
Toks I. Mikelionio liudijimas teismui kelia klausimų apie šio įtakingo prokuroro santykį su faktais. Jis juos nurodo kaip realiai buvusius ir jam tuomet žinomus, tačiau tokių duomenų šaltinis, kaip galima suprasti iš paties I. Mikelionio atsakymo, - jo fantazija. Mažų mažiausiai keista, kai atsakydamas į teismo klausimus nužudymų byloje tokio aukšto rango pareigūnas leidžia sau ištarti frazę "Neturiu komentarų". Liudytojas teismui (kaip ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui) privalo pasakyti viską, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas. Duomenis, apie kuriuos I. Mikelionis papasakojo teismui, jis sužinojo išimtinai dėl savo tarnybos ir profesijos, tad kaip gi teismas suprato šį "Neturiu komentarų"? Ar tai reiškia, kad I. Mikelionis spėlioja? O gal fantazuoja? Ar dažnai tokių fantazijų pagrindu pradedami ikiteisminiai tyrimai?
 
Dėmesio verta ir kita I. Mikelionio liudijimo detalė.
 
"Anot prokuroro, R. Jancevičius jam taip pat išreiškęs pasipiktinimą dėl galimo D. Kedžio dukters tvirkinimo bylą tyrusio prokuroro Nerijaus Bieliausko veiksmų. Esą šis, turėjęs informacijos, kad D. Kedys gali ką nors nužudyti, apsiribojo tik telefoninių pokalbių klausymu, atsisakydamas kitų sekimo priemonių.", - rašo alfa.lt (kalba netaisyta). 
 
Prokuroras ikiteisminį tyrimą kontroliuoja ir jam vadovauja savarankiškai. Niekas neturi teisės nei daryti įtaką prokurorui, nei reikšti jam "pasipiktinimą" ar nepasitenkinimą jo sprendimais. "Nepasitenkinimas" gali būti išreikštas tik tarnybinio patikrinimo forma. Ar prokurorui N. Bieliauskui toks buvo atliktas ir jei taip, kokie sprendimai priimti? Ir apskritai - kaip dažnai reiškiami nepasitenkinimai prokurorų sprendimais? Kokia forma tai daroma? Koridoriuje, pusės minutės trukmės fragmentiniais pokalbiais apie kitų prokurorų kontroliuojamus tyrimus?

Antra vertus, tokie neoficialūs nepasitenkinimai ir net nurodymai prokurorams, kaip turi būti tiriamos bylos, - sena klaninio teisingumo tradicija. Kaip rodo buvusio generalinio prokuroro Algimanto Valantino karjeros istorija, paklusimas neteisėtiems nurodymams šioje sistemoje laikomas vertybe, už kurią atlyginama gerais postais (kaip prezidentas Valdas Adamkus prisipažino nurodinėjęs A. Valantinui, tačiau baudžiamoji byla nebuvo iškelta, o D. Grybauskaitė paskyrė A. Valantiną Vilniaus apygardos teismo teisėju, rašėme publikacijoje "Teisingumas prie dvaro, arba ko bijo G. Kryževičius").