Keturios tezės dėl artimiausios lietuvių tautos politinės ateities

tai kad tos tautos praktiškai jau nėra :))) - yra tokia sąlyginė socialinė - politinė formacija, kažkiek suklijuota rusofobijos ir patrydiotizmo klijukais :)) - visas “lietuviškumas“ pasireiškia tik kalba, susireikšminimu ir kliedesiais apie “super“ istoriją :))))

Būtų gerai, jei ta 1/10 tautos dar būtų ir vieninga. Deja, net šiomis ekstremaliomis aplinkybėmis taip ir neatsirado lyderis, sugebąs vesti tą 1/10-ją reikiama linkme.

Jus vis apie omnikratija... :))) Nebus jokiu investiciju, kaip ju nebuvo ir nera iki siol. Bet tiek to, pakalbesim apie omnikratija - Sakysim, nors neaisku is kur ir kokiu budu, ji atsirado. Kokie jos pirmi zingsniai, taip sakant - step by step?

Trys “įkale” padlos konservatoriai!

Labai panašei laikosi isikabinusios.......,Kaip tas “afganu rinktines futbolininkas “už US lektuvo važiuokles.

Dėl ketvirtosios tezės. Noras neutralizuoti Šaiką yra geras ir pasiekiamas, tik galima būtų diskutuoti, kokie uždaviniai ir priemonės leistų greičiausiai pasiekti šį tikslą. Diskusijos greičiausiai būtų bergždžios, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tuo tarpu ne diskutuojant, bet ieškant sprendimų Kolektyvinio intelekto aplinkoje, reikalas judėtų į priekį šviesos greičiu. Neverta dabar spėlioti, ar lietuvių tauta ateityje „klestės“, ar ne. Aš manau, kad klestės, nes tam yra visos prielaidos. O kad turėtume su kažkuo „derėtis dėl geresnių sąlygų lietuvių tautai“, tai net neabejoju, kad tokio reikalo visai nėra.

Mano nuomone - lietuviu Tauta neturi jokios konkrecios politines ateities. Kur "vejas papus", ten ir nunes.

Dėl antrosios tezės. (6-tas komentaras buvo skirtas trečiai tezei.) Nereikėtų priekaištauti, kad didžioji tautos dalis yra pasyvi ir gal ne taip, kaip reikia, suvokia nacionalinius interesus. Jau esu minėjusi, kad užtenka, jog apie 6% visuomenės būtų aktyvūs valstybės politikos formuotojai. Žmonės gyvena savo gyvenimus, augina vaikus, dirba darbus, etc.. Tai ir yra svarbiausias nacionalinis interesas — išlikti. Daugelį iniciatyvų žmonės nelaiko svarbiomis. Be to, jie nusivylę politikais, net ir tais, kurie tik ketina eiti į valdžią. Sunku pasakyti, ar neįvykęs „Žemės referendumas“ kažką pakeitė Lietuvos gyvenime, ir greičiau tai ne V.Landsbergio antiagitacijos rezultatas ir ne „gerai“ parinkta referendumo data. Gali būti, kad pasyvumo priežastis buvo ES viršūnių pozicija šiuo klausimu. Dėl to ir dabartinio referendumo iniciatyva man atrodo gerai neapgalvota. Aš buvau didelė ankstesnių iniciatyvų entuziastė, bet tai nereiškia, kad turiu įsikibti į savo praeitį, o ji į mane taip, kad negalėčiau žiūrėti į ateitį atviromis akimis.