Teisingumo ministerijos nutarimas perduoti Baltarusijoje duomenis apie žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio ir kitų disidentų banko sąskaitas buvo skaudi ir nepateisinama klaida.Nors prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba pavadino įvykį „apmaudžiu vienetiniu incidentu“, vadinamasis incidentas nebuvo vienkartinis nesusipratimas, ką vokiečiai vadintų Betriebsunfall, bet sisteminių Lietuvos valdymo trūkumų pasekmė. Ministerijos ir žinybos negeba deramai bendradarbiauti ir koordinuoti savo darbą, o šalies vadovai arba išvis nemato problemų, arba nesiryžta jų pašalinti.
Prezidentė reagavo santūriai, pavadindama duomenų perdavimą incidentu ir aiškiai duodama suprasti, kad Teisingumo ministras Remigijus Šimašius neturėtų atsistatydinti. Gal prezidentės nuomonė dar pasikeis po ketvirtadienį planuojamo susitikimo su ministru. Nežinau, kodėl ji taip atlaidžiai vertino Šimašiaus darbą, bet neatmestina galimybė, kad ji nenorėjo klibinti jau ir taip netvirtą valdančiąją koaliciją. Jei Šimašius būtų buvęs priverstas atsistatydinti, iškiltų pavojus, kad jį palaikantis Liberalų sąjūdis paliktų koaliciją. Premjeras Andrius Kubilius ne kartą yra prašęs prezidentės nepareikšti nepasitikėjimo Aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, nes jį atstatydinus ministrą teikę valinskininkai veikiausiai pasitrauktų iš koalicijos.
Tarkime, kad Teisingumo ministerija labiausiai atsakinga už incidentą. Bet kam yra pavaldi ministerija? Kas galėtų atstatydinti Šimašių ar kurį nors kitą ministrą? JAV nekiltų šitokių klausimų. Visa vykdomoji valdžia yra prezidento rankose. Nors Kongresas turi patvirtinti prezidento siūlomus kandidatus, ministrai, kaip jie patys prisipažįsta, tarnauja iš prezidento malonės ir gali jo būti bet kada atleidžiami. Jei kuri nors ministerija dirba blogai, prezidentas laikomas atsakingu dėl neveiksmingos jos veiklos. Laukiama, kad jis imtųsi reikalingų priemonių padėčiai pagerinti. Priešingu atveju nukenčia jo prestižas, smunka jo populiarumas.Beliackio atvejis nėra išskirtinis. Gatajevų šeimos ir Eglės Kusaitės bylos rodo, kad VSD ir Generalinė prokuratūra perdėm glaudžiai dirba su atitinkamomis Rusijos žinybomis. Ir tai daroma, nors Rusija atsisako bendrauti su Lietuva dėl Medininkų ir Sausio 13-osios bylos.
Opozicija reikalavo, kad atsistatydintų Šimašius ir užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis. Bet niekas nepaisys opozicijos, ką ji pati puikiai žino. Šimašius sulaukė konservatorių kritikos, bet frakcijos vadovas Jurgis Razma pasakė, kad ne laikas siūlyti „pačių kategoriškiausių sprendimų“. Įsidėmėtina, kad nebūta kalbų, jog prezidentas ir premjeras turėtų prisiimti atsakomybę už šį fiasko.
Jeigu duomenų perdavimas Minskui būtų smulkus nesusipratimas, tai nebūtų galima priekaištauti nei valstybės galvai, nei Vyriausybės vadovui. Bet Beliackio atvejis rodo, kad yra sisteminių klaidų Lietuvos santykiuose su Rusija ir Baltarusija, kad dalis Lietuvos žinybų dar neįsisąmonino, jog saugumo ir teisingumo srityse negalima bendrauti su Baltarusija ir Rusija lyg jos būtų normalios valstybės, kad neįdiegti saugikliai, kurie turėtų užkirsti kelią gėdingam bendradarbiavimui žmogaus teisių gynėjų sąskaita. Dalis atsakomybės už šitokius esminius trūkumus reguliuojant santykius su dviem svarbiais kaimynams tenka atsakingiausiems Lietuvos politikams.
Beliackio atvejis nėra išskirtinis. Gatajevų šeimos ir Eglės Kusaitės bylos rodo, kad VSD ir Generalinė prokuratūra perdėm glaudžiai dirba su atitinkamomis Rusijos žinybomis. Ir tai daroma, nors Rusija atsisako bendrauti su Lietuva dėl Medininkų ir Sausio 13-osios bylos. Be to, Rusija yra teroristų taikinys, Lietuva kol kas ne. Tad Rusijai gerokai svarbiau kovoje su tikru ir menamu terorizmu sulaukti paramos iš Lietuvos negu atvirkščiai. Tai, kad arešto orderis Michailui Golovatovui ir kai kuriems kitiems įtariamiems sausio 13 d. įvykių nusikaltėliams buvo išduotas tik pernai spalio mėnesį, yra dar kitas graudus žinybų neveiksmingumo pavyzdys.
Apie valstybės valdymą nemažai pasako ir neskoninga Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijų dvikova, kuri vyko aukščiausiu lygiu. Abi ministerijos elgėsi taip, lyg jos nepriklausytų tai pačiai Vyriausybei, kad jų nesaistytų bendras valstybinis darbas. Tai apgailėtina, bet iš dalies ir dėsninga.
Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad dvi idėjiškai giminingos partijos laimėtų Seimo mandatų daugumą. Tad artimiausiu metu Lietuva valdys daugiapartinės koalicijos, kurios bus tokios trapios, kad jas galės sugriauti net mažos partijos pasitraukimas. Kaip ir dabar, reikės tenkinti visų koalicijos narių norus ir įgeidžius. Nors bendri principai turi šiokį tokį vaidmenį, dabartines koalicijas suklijuoja pasiskirstymas ministerijomis. O ministerijos traktuojamas kaip feodai, beveik privačios partijos valdos, kurių „suverenumas“ yra itin uoliai ginamas. Priešinamasi net premjero intervencijoms.
Šalies valdymą komplikuoja prezidento institucija. Lietuvos prezidento galios yra gerokai mažesnės negu JAV ar Prancūzijos valstybės galvų, bet nėra grynai simbolinės. Nors prezidentui suteikti ypatingi įgaliojimai užsienio politikos, saugumo ir teisingumo srityse, jo komanda per maža, kad jis galėtų nuosekliai vadovauti atitinkamoms institucijoms. Tad nustatęs plačias veiklos gaires, prezidentas gali tik viltis, kad jos bus veiksmingai įgyvendinamos. Dvigubas kai kurių ministerijų ir žinybų pavaldumas sunkina pastangas koordinuoti ir derinti jų veikimą, sudaro terpę joms veikti savarankiškai. Turėti du ponus kartais reiškia neturėti nė vieno, ką prieš kokius penkerius metus parodė VSD.
Reikia tikėtis, kad didesni valdžios veiklos sutrikimai pasireikš kaip tik tose srityse, kur nėra aiškios takoskyros tarp prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų bei prerogatyvų ir kur ministerijai vadovauja mažesnė koalicijai priklausanti partija. Beliackio atveju labiausiai suklupo Teisingumo ministerija. Bet ji suklupo didele dalimi dėl to, kad atsakingiausi Lietuvos pareigūnai – prezidentė ir premjeras – neturi aiškios bendravimo su Rusijos ir Baltarusijos teisėsaugos bei saugumo institucijomis politikos. Panašūs sutrikimai kartosis tol, kol nebus sukurtas tinkamas mechanizmas, gal tarpžinybinės komisijos pavidalu, kuris užtikrintų, kad politika būtų sklandžiai ir nuosekliai įgyvendinama. Beliacko incidentas nebuvo vienkartinis nesusipratimas, kaip tokiu ir nebuvo leidimas leisti FST dalyvauti Kusaitės tardyme. Lietuvos valdyme yra rimtų spragų, kurios nebus pašalinamos baudžiant žemesnio rango tarnautojus.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
