Kino klasikos vakaruose – titaniškų pastangų pareikalavęs W. Herzogo „Fickaraldas“

Jeigu būtų renkamas vienas energingiausių ir ekscentriškiausių šiuo metu kuriančių menininkų, tame sąraše tikrai atsidurtų vokiečio Wernerio Herzogo pavardė. Filmus jis kuria su titanišku užsispyrimu, netgi kūrybiniu fanatizmu, nesustodamas prieš jokias kliūtis. Geriausiai tai iliustruoja milžiniško pasišventimo pareikalavusi juosta „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, Vokietija, Peru, 1982). Vienus ji įkvėpė nuvykti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe link džiunglėse iki šiol stūksančio barokinio operos teatro, kitus – įgyvendinti savo beprotiškus projektus.

Gegužės ir birželio sekmadieniais „Fickaraldas“ bus rodomas „Skalvijos“ kino centro rengiamuose „Kino klasikos vakaruose“. Filmo seansus gegužę pristatys kino kritikės Gražina Arlickaitė (gegužės 11 d.), Izolda Keidošiūtė (gegužės 18 d.) ir Auksė Kancerevičiūtė (gegužės 25 d).

Peržvelgus W. Herzogo filmografiją, akivaizdu, kad režisierių domina ypatingos asmenybės, bet kokiomis priemonėmis siekiančios savo tikslų. Toks yra ir žymaus vokiečių aktoriaus Klauso Kinskio, taip pat garsėjusio ekscentriškumu, sukurtas pagrindinio herojo Fickaraldo charakteris. Keistuolis amerikietis yra apsėstas manijos džiunglėse pastatyti operos teatrą ir pakviesti koncertuoti patį Enriką Caruzo. Tačiau tam jis pirmiausiai turi nuplaukti į neprieinamas kaučiukmedžio plantacijas. Kai dėl stiprios srovės Amazonė tampa neperplaukiama, Fickaraldas užsimoja pernešti laivą per kalną į kitą Amazonės intaką.

Toks užmojis šiais laikais pernelyg nieko nenustebintų. Pasitelkus šiuolaikines technologijas laivas būtų pervilktas, išpildant menkiausias režisieriaus sumanymo detales. Tačiau „Fickaraldo“ žiūrovas gali būti tikras, kad tai, kas vyksta ekrane, vyksta iš tiesų. W. Herzogas sugebėjo apsieiti be filmavimo triukų ir kitų specialiųjų efektų gudrybių.

Tačiau nežmoniškų pastangų pareikalavusi laivo perkėlimo scena toli gražu buvo ne vienintelis filmavimų sunkumas. „Fickaraldą“ nuolat lydėjo įvairios komplikacijos ir negandos, filmavimą teko ne kartą nutraukti. Pirmą kartą, kai, neištvėrę sudėtingų filmavimo sąlygų džiunglėse, pasitraukė Fickaraldą turėję įkūnyti aktoriai – amerikietis Jasonas Robardsas ir „The Rolling Stones“ lyderis Mickas Jaggeris. Kitą kartą, kai vykstant karui Peru ir Ekvadoro pasienyje įsiveržę kareiviai suniokojo visą filmavimo stovyklą.

Vieną tokių sunkių akimirkų W. Herzogas kreipėsi į rėmėjus prašydamas daugiau paramos. Šie nusistebėjo, ar nebūtų išmintingiau atsisakyti tokio sudėtingo projekto. Tuomet režisierius sureagavo labai emocingai: „Kaip jūs galite manęs to klausti? Jei aš atsisakysiu šio filmo, tapsiu žmogumi be svajonių.“

Įgyvendinti šią svajonę vokiečių režisieriui padėjo jo „mylimas priešas“ Klausas Kinskis, garsėjęs nesutramdomu charakteriu. Tai buvo vienas talentingiausių režisieriaus ir aktoriaus kūrybinių duetų, nors ne kartą filmavimo aikštelėje jie grasinosi vienas kitą nugalabyti. Kartu jie sukūrė 7 juostas („Agirė, dievų rūstybė”, 1972, „Nosferatu”, 1979, „Voicechas”, 1979, ir kt.).

W. Herzogo filmografijoje – daugiau nei 60 dokumentinių ir vaidybinių filmų. Ne taip seniai „Kino pavasaryje“ buvo rodomi jo dokumentiniai pasakojimai „Žmogus Grizlis“ (Grizzly Man, 2005), „Pamirštų sapnų urvas” (Cave of Forgotten Dreams, 2010) ir „Gilyn į prarają“ (Into the Abyss, 2011). Prieš keliolika metų režisierius viešėjo Vilniuje su savo filmų retrospektyva, taip pat čia filmavo juostą „Nenugalimasis“ (Invincible, 2001).