Nuo šių metų sausio 1 d. už socialinių pašalpų mokėjimą atsakingos tampa savivaldybės. Tokiu tvarkos pasikeitimu tikimasi sutaupyti užkertant kelią piktnaudžiavimui pinigine socialine parama. Neabejojama, kad bent iš dalies tai pavyks įgyvendinti, nes penkiose „bandomosiose“ savivaldybėse, kuriose buvo taikyta tokia tvarka, išlaidos socialinei pašalpai mokėti sumažėjo (pvz., 2011 m. sumažėjo 20,1 proc.), o ir savivaldybės pačios turėtų būti suinteresuotos tikslingu pašalpų skyrimu, nes sutaupytų pinigų nereikės grąžinti į šalies biudžetą. Nepanaudotas lėšas savivaldybės galės panaudoti viešiesiems poreikiams tenkinti, tačiau kiekviena savivaldybė skirtingai gali traktuoti tokį poreikį ir skirti sutaupytas lėšas kad ir naujo savivaldybės pastato statybai.
Ne paslaptis tai, kad dėl įstatymo spragų socialines pašalpas gauna dalis nesąžiningų piliečių, o taip neturėtų būti, todėl šioje srityje jau seniai reikėjo permainų. Nerimą kelia tik tai, jog tam, kad užkirstume kelią nesąžiningųjų piktnaudžiavimui, įstatymo spragomis turime papildomai motyvuoti savivaldybes tinkamai atlikti joms pavestą darbą. Ar esame tikri, kad savivaldybių noras sutaupyti nebus aklas ir socialiai nejautrus? Iš dalies tam užkirsti kelią gali įstatymo pataisose numatyta bendruomenių įtrauktis, tačiau jos veiksmingumu didmiesčiuose abejojama. Klaipėdos atveju, kur nėra seniūnijų, seniūnaičių institutas silpnas, o bendruomenių tarybos ir jų sudarymo tvarka – mistika daugeliui klaipėdiečių, reali bendruomenių įtaka yra vargiai tikėtina. Įvertinus tai bei pastaruosius metus Klaipėdoje vedamą socialiai nejautrią politiką (jungiamos neįgaliųjų mokyklos, benamiams uždrausta duoti išmaldos ir pan.), tikėtina, kad šioje savivaldybėje socialinėms pašalpoms skirtos lėšos bus gerokai sutaupytos, tik ar tikrai vien nesąžiningųjų piliečių sąskaita...
Jau dvejus metus esu Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos narys. Per šį laikotarpį teko nagrinėti nemažai tiek pagrįstų, tiek nepagrįstų klaipėdiečių skundų ir susidaryti tam tikrą nuomonę apie savivaldybės darbą. Nagrinėjant skundus neretai kildavo klausimas, kam iš tiesų dirba kai kurie savivaldybės darbuotojai. Gal ir paprasčiau tiesiog aklai vadovautis įstatymo raide ar principu „nežinojai kažko – pats kaltas“. Tik kam tada reikalinga tokia savivaldybė ir jos darbuotojai, jei ištikus bėdai negali sulaukti pagalbos, o vietoj bendradarbiavimo sprendžiant problemą sulauki tik baksnojimo į vienokį ar kitokį įstatymą, nutarimą bei taisyklių rinkinį? Būtent todėl ir neramu dėl įsigaliojusios naujos socialinių pašalpų skyrimo tvarkos, nes ji pirmiausia palies socialiai jautriausią piliečių dalį, kuri paprastai, deja, teisiškai nėra labai išprususi, kad apgintų save, skirtingai nei nesąžiningieji socialinių pašalpų gavėjai.