Klausimai Vadovybės apsaugos tarnybai apie pedofilijos ir žudymų istoriją – tai „šlamštas“

Vadovybės apsaugos tarnybos lyderis Rymantas Mockevičius.

Pedofilijos ir žudymų, kitaip dar žinoma kaip Garliavos istorija, Lietuvoje seniai peraugo vienos bylos rėmus – tai tapo visuomenės pasitikėjimo valstybe lakmuso popierėliu.



Nors praėjo beveik keturiolika metų, klausimai dėl vaiko likimo, institucijų vaidmens ir informacijos slaptumo niekur nedingo.

Siekiant aiškumo, ekspertai.eu 2026 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vadovybės apsaugos tarnybą (VAT) su konkrečiais klausimais: ar Deimantei Kedytei ir Laimutei Stankūnaitei vis dar taikomos apsaugos priemonės, kas sprendžia dėl jų tęstinumo ir kiek ši mokesčių mokėtojų išlaikoma apsauga kainuoja.

Tačiau oficialiu adresu išsiųstas paklausimas paskendo tyloje.

Atsakymo nesulaukta nei po įstatymu numatytos vienos darbo dienos, nei po savaitės, todėl teko kreiptis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją.

Tik po šio žingsnio Tarnyba pateikė paaiškinimą, kuris vertas atskiros biurokratinio absurdo vitrinos: paaiškėjo, kad laiškas buvo gautas, tačiau tiesiog nukeliavo į „šlamšto“ aplanką.

Negana to, VAT Komisijai aiškino, kad darbuotojams šio aplanko tikrinti šiukštu nerekomenduojama, o redakcija, norėdama atsakymų, turėtų kreiptis iš naujo, prisitaikydama prie vidinių Tarnybos formalumų.

Nuo paklausimo išsiuntimo iki Komisijos sprendimo praėjo 46 kalendorinės dienos. Tai iškalbingas terminas, parodantis, kiek Lietuvoje gali užtrukti kelių eilučių atsakymas, kai institucija nusprendžia demonstruoti atsainumą.

Šioje istorijoje svarbiausias net ne techninis nesusipratimas, o pati mąstysena. Valstybė nuolat deklaruoja kovą su dezinformacija ir siekį stiprinti visuomenės pasitikėjimą, tačiau pasitikėjimas neatsiranda iš lozungų. Jis atsiranda tada, kai institucija sugeba atsakyti į tiesų klausimą, o ne slėptis už „šiukšliadėžės“ argumento.

Šis atvejis primena ir kitą nemalonų faktą – taip vadinamas „skaidrumas“ Lietuvoje dažnai atrodo selektyvus. Kai klausimus užduoda ne „išrinktųjų klubui“ priklausanti redakcija, staiga atsiranda tyla, vilkinimas ir procesinės kliūtys.

Kai valstybinė institucija pusantro mėnesio gina savo neveikimą tuo, kad laišką „suvalgė“ jos pačios sistema, kalbame ne apie juokingą epizodą, o apie ydingą valstybės santykį su atskaitomybe savo piliečiams.

„Šlamšto“ aplankas čia tapo tik patogiu skydu, už kurio bandoma paslėpti nepatogią tiesą.

Susiję:

Landsbergis skaudžiai pralošė pedofilų klanui. Lietuva irgi nelaimėjo