K. Michailovas pagrįstai nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui arba Kas slypi po teisėsaugininkų togomis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija vasario 28 d. priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą Medininkų žudynių byloje, kurioje buvęs omoninkas Konstantinas Michailovas nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

„Teismas patenkino Generalinės prokuratūros prašymą palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2016  m. birželio 6 d. priimtą nuosprendį, kuriuo K. Michailovo veiksmai perkvalifikuoti iš nužudymo į nusikaltimus žmoniškumui ir palikta galioti laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos“, - skelbiama teismo pranešime.

Minėtą Lietuvos apeliacinio teismo priimtą nuosprendį kasacine tvarka apskundė K. Michailovas ir jo advokatai, tačiau Generalinės prokuratūros prokurorai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašė nenaikinti nuosprendžio.

Skelbiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad K. Michailovas, dirbdamas SSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingos paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Česlovo Mlyniko suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais Andrejumi Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu tyčia 1991 m. liepos 31 d. nužudė Medininkų poste dirbusius Lietuvos pareigūnus. Nuosprendžiu pripažinta, kad Medininkų žudynės įvykdytos politiniais motyvais.

Teismas priminė, kad Latvijos teisėsauga, remdamasi Lietuvos išduotu Europos arešto orderiu, K. Michailovą sulaikė 2007 m. lapkričio 28 d. Lukiškių tardymo
izoliatoriuje jis laikomas nuo 2008-ųjų sausio. Iš K. Michailovo Lietuvos valstybės naudai priteista 653 tūkst. 850 eurų padarytai žalai atlyginti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kuriuo padedamas galutinis taškas Medininkų pareigūnų nužudymo byloje.

Šaltinis: prokuraturos.lt



Šia proga ekspertai.eu rekomenduoja teisininko, buvusio Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypatingai svarbių bylų tardytojo, buvusio LR Seimo kontrolieriaus, visuomenės veikėjo Kęstučio Milkeraičio (1945-2014) straipsnį, rašytą likus maždaug savaitei iki jo mirties.



Kas slypi po teisėsaugininkų togomis

Po pasitraukimo iš prokuratūros sistemos iki valstybingumo atkūrimo t.y. daugiau nei dešimtmetį, man retai tekdavo bendrauti su buvusiais kolegomis.

Grįžti į prokuratūrą, kaip jis sakė, bent jau vienai bylai – įvykių Rytų Lietuvoje priežasčių ištyrimui, mane pakvietė buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas. Jis tuomet išsitarė turįs kažkieno iš sąjūdiečių įgaliojimus organizuoti ir prokuratūros kadrų pertvarką.

Kieno tai buvo iniciatyva, ar vienas žmogus galėjo turėti poveikį sistemai, - klausimai, kurie tebelieka neatsakyti. Ir ar ne tai prisidėjo prie spartaus G. Norkūno ligos progresavimo?

Po G. Norkūno prasidėjo toji petvarka, kurią, kaip vieningą, kietai sukaltą ir globojamą Konstitucinio Teismo, regime iki šių dienų.

Bet su Generaline prokuratūra jau atkurtoje valstybėje susidūriau dar iki pokalbio su G . Norkūnu.

Kaip Lazdynų kvartalo gyventojas, tragiškąją Sausio 13-osios naktį buvau televizijos bokšto užgrobimo liudytoju. Talkinau užsienio žurnalistams, fiksavusiems įvykius. Šalia manęs buvo pašautas žmogus, stovėjęs ant techninio centro apsauginio parapeto, mačiau visus kitus tos nakties baisumus, palydimus J. Jarmalavičiaus balso įrašo.

Kai buvo paskelbta, kad visi įvykių liudytojai surašytų savo parodymus ir pristatytų į Generalinę prokuratūrą, aš taip ir padariau. Priiminėjo atvykstančius kolega S.Karvelis. Atrodo, mes nustebinome vienas kitą. Patogiai įsitaisęs už ilgo stalo jis nusistebėjo, kad aš buvau toje banguojančioje, raudančioje, besimeldžiančioje žmonių jūroje. Ko man, kaip teisininkui, tenai reikėjo?

Mane nustebino kitas dalykas. Nejaugi, mąsčiau aš, per Atgimimo ir vienerius atkurto valstybingumo metus, šių žmonių sąmonėje neįvyko jokių poslinkių?

Šiandieną S. Karvelis nešioja advokato togą. Ir dalyvauja ne bet kokiose bylose. Tokiose, kaip VSD išprovokuotame procese prieš žinomą nacionalinio pasipriešinimo dalyvį A. Petrusevičių. Matykite, ginu „patriotus“.

Bet gal didžiausias S Karvelio „didvyriškumas“, kad jis pirmasis, bent jau mano atmintyje, pradėjo nemotyvuotą baudžiamųjų bylų nutraukinėjimą. Kalba eitų apie anuomet skambėjusią, su K. Prunskienės vardu siejąmą, vadinamąją „Interlitos„ bylą.

Tardymo departamento vadovas, kuris, be abejo, buvo susipažinęs su medžiaga, daug ausų girdint pajuokavo, kad ši byla bus tuo momentu, pradžios raktu, nuo kurio prasidės visos Generalinės prokuratūros veiklos tyrimas. Deja, per prabėgusį dvidešimtmetį daug nuveikta, kad tai nevyktų.

Ekonominė „perestroika“ buvo baisiausia, ką galėjo sugalvoti bolševikinė nomenklatūra, nutarusi persėsti į rinkos ekonomikos vežėčias. Tai iš esmės buvo sąmokslas turtui užgrobti. Tiesa, pradžioje bandytas maskuoti kooperatyvų judėjimu. Bet po to, kai paaiškėjo, kad visus procesus globos Generalinės prokuratūros vadovai, kad šiai įstaigai skirtas „stogo“ vaidmuo, prasidėjo tai, ką visi matėme, tik gal ne visi įsisamoninome daromų nusikaltimų apimtis. Taip dauguma aukštesnių prokuratūros vadovų turėjo savo kuruojamų žlugdomų bylų sektorių, kur priimdavo sprendimus – tyliai nukišti bylą į gilų stalčių, ar atiduoti „Respublikos“ „žurnalistinams tyrimams“, kur viskas buvo išviešinama atitinkamoje šviesoje, ir tuo bet koks baudžiamasis tyrimas buvo baigiamas. Asmeniškai esu matęs dėl kolūkinio turto grobimų iškeltų bylų šūsnis, kurios buvo slepiamos prokuroro Barausko kabinete ir rašomajame stale. Tie kiekiai buvo išties įspūdingi.

Šiandien yra madinga kalbėti apie kovą su korupcija, net nustatoma data, nuo kada neteisėtai įgytas turtas tai nustačius, turi būti konfiskuojamas. Bet tada grįžkime į visiškai nebaudžiamą vagių (visai ne iš kriminalinio pasaulio) laikmetį. Kaip pavyzdžiu pasiremsiu jūrinio laivyno ir Lietuvos pieninių oficialiai įvykdytu išvogimu. Šiuose, plačiu mąstu vykdytuose nusikaltimuose dalyvavo ne tik jų sumanytojai, bet ir daugelio rajonų policjos vadovai, prokuratūros darbuotojai. Šie žmonės taip pat neleistinai praturtėjo, įgijo jų pajamų neatitinkantį nekilnojamąjį turtą. Daug iš jų ir toliau dirba darbus, kuriuose atsiskleidė, kaip nesąžiningi valstybės tarnybų pareigūnai. Tame tarpe, organizuoja kovą su korupcija. Ar iš tiesų šiems žmonėms yra taikytinas kažkoks imunitetas?

Atskira tema būtų kažkada atliktas visuomenės gyvenimo kriminalizavimas. Jis buvo reikalingas nukreipti dėmesį nuo stambiosios prichvatizacijos. Pirmiausiai iš įkalinimo vietos Rusijoje buvo pargabentas H. Daktaras, turėjęs visas pradedančio gangsterio savybes, senas A. Sadecko klientas. Parvežtas ir....paleistas į laivę. Čia jam buvo suteikta netrukdoma veikimo laisvė, jis išsistatė disnėjiškos pilies imitaciją kažkur Nevėžio šlaituose.

Vadinamoji „Vilniaus brigada“ - nuo sovietmečio KGB priežiūroje veikusi paauglių kompanija, plėšusi senų turtingų žydų namus. Žinoma, ji ūgtelėjo, atitinkama žiniasklaida jai sukūrė ir atitinkamą įvaizdį.

Manau, šias gangsterines grupuotes tikėtasi nesunkiai įveikti valstybės jėgomis pasitelkus E.Bičkausko kuriamus organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymus. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Padaryta daugybė nusikaltimų. Teko laukti, kol gangsterizmo naujokai ėmė šaudytis tarpusavyje. Bet esmėje jos vykdė joms keltą uždavinį ir sėkmingai pridengė stambiąją nomenklatūrinę prichvatizaciją.

Bet dabar grįžkime prie pagrindinių nusikaltimų. Tai – Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės. Pirmasis nusikaltimas nuo pat pradžių buvo įvilktas į tam tikrą slėpingumo aurą. Vaidinta, jog du svarbiausieji platformininkai – M. Burokevičius ir J. Jarmalavičius - iš Baltarusijos buvo parsivežti jėga. Tam kelis kartus buvo inscenizuoti pasirodymai televizijos ekranuose, kur Generalinės prokuratūros vadovai demonstravo smogiamąją grupę, kuri, neva, pagrobė didžiuosius nusikaltėlius. Buvo parodytas Kalašnikov automatas, net labai taikus žmogus S. Indriūnas, kurio didžiausias nuopelnas tai grupuotei buvo jo dalyvavimas pridengiant peoto M. Tomonio nužudymą Naujosios Vilnios geležinkelio stoties rajone, buvo pasitelktas kaip šturmo grupės atstovas. Iš tiesų buvo susitarimai su analogiškomis jėgomis Baltarusijoje ir nutarta viską baigti dviem nusenusiais veikėjais. Tai labai gražiai parodo tai, kad V. Švedas, žymiausias platformininkų judėjimo atstovas, dar kurį laiką buvo Lietuvoje ir ramiausiai išvažiavo be jokių problemų.

Apie šią bylą tvyrojo tyla virš dvidešimties metų. Ir staiga pasigirsta apie visą plejadą naujų asmenų, kuriems teikiami kaltinimai. Ar tai nauji paaiškėję nusikaltimai, ar tiesiog bylos vilkinimo rezultatai?

Dar tragiškiau yra klausytis teismuose Medininkų pasienio pareigūnų žudynių bylos. Šis nusikaltimas įvykdytas Nepriklausomybę atkurusiai Lietuvai labai sunkiu laikotarpiu. Atmosferoje tvyrojo GKČP nuojauta. Valstybę spaudė vadinamieji „lenkų autonomininkai“. Apie 4 val. ryto įvykusią tragedją vienas pirmųjų lyg ir sužinojo Seimo narys N. Medvedevas. Bet Generalinės prokuratūros įvykio vietos apžiūra prasideda jau gerokai įdienojus, visiškame profesiniame chaose. Kaip paaiškėjo, teismuose yra dingę daugybė svarbių įrodymų, nepadaryta eilė tardymo veiksmų, neapklausti svarbūs liudytojai. Teisme N. Medvedevas kalbėjo apie savo blogai atliktą pareigą. Čia norėčiau grįžti į man gerai žinomą epizodą. Apie pirmąjį bandymą sukurti Seimo komisiją, kuri turėtų pradėti tirti prokuratūros darbą. Tokia komisija buvo išties reikalinga jau seniai, nes buvo neaišku, kas prokuratūroje darosi. Ji inicijuota profesoriaus V. Landsbergio. Po pirmo posėdžio komisija nutarė pasikviesti baudžiamojo proceso specialistus, su kuriais aptartų veiklos diapazoną. Tačiau į kitą posėdį nei vienas komisijos narys nebeatvyko, specialistai išsivaikšiojo. Nebeaišku ir tai, kaip komisija buvo išregistruota Seime. Ji liko nieko nenuveikusi. Tiesa, antrosios komisijos pirmininku vėlgi buvo paskirtas Seimo narys N. Medvedevas.

Kaip matosi teismo procesuose, bylos tyrimo eiga buvo pasirinkta klaidinga. Byloje gynėjai iškėlė versiją, kad šešeriems metams nuteistas N. Nikulinas-Michailovas pasirinktas keršijant jam už bendradarbiavimą su Latvijos tarnybomis. Ši versija niekaip nepaneigta. Yra aišku, kad jis buvo Vilniuje, tačiau žudynių metu nebuvo Medininkuose. Tokiu būdu gali būti nuslepiama daugybė tikrųjų nusikaltimo motyvų ir dalyvavusių asmenų.

Šios bylos pirmapradis tyrimo iškreipimas gali būti susijęs ir su netinkamai parinktu tyrėju. Tardytojas A. Astaška buvo didelis „landsbergistų“ nekentėjas. Likimas man lėmė pirmųjų Nepriklausomybės metų prokuratūros skurde „bazuotis ant tos pačios telefono linijos“. Netyčia pakėlus telefoną, man ne kartą teko išgirsti jo pokalbius su kitu tokiu pačiu „nekentėju“ rašytoju V.Petkevičiumi, su kuriuo jie buvo paprasčiausi „sobutylnikai“.

Jei paaiškėtų, kad Generalinėje prokuratūroje buvo sąmoningai pasirinkta neteisinga bylos tyrimo versija ir to pasekoje šešeris metus kalintas žmogus, tai būtų tokia pat baisia dėme Nepriklausomybės dienų Lietuvos teisėsaugos istorijoje kaip ir E. Kusaitės byla. Bet yra aišku, kad B. Dekanidzės ir čia aprašytų bylų pagrindu yra sukonstruota tokia Generalinės prokuratūros vadovybės sistema, kurią suardyti vieno ar kito pareigūno pakeitimu yra neįmanoma.

Kęstutis Milkeraitis