|
|
Nežiūrint į tai, kokių priežaščių vedami Lietuvos gyventojai išėjo į miškus, pabrėšių tik Žemaitčio atveji. Prieškari, būdamas Smetoninės Lietuvos kariškis, o pabėgus Smetonai ir valdžią perėmus naujai tarybų valdžiai, jis perėjo į Raudonąją armiją, prasidėjus karui iš jos dezertyravo, sukūrus okupacinę J. Ambrazevičiaus vyriausybe, o po Hitlerio ultimatumo ją išformavus ir tas lietuviškas naujas jėgos struktūras prijungus prie Reicho policijos, Vermachto ir SS, reikia sąžiningai pripažinti, Žemaitis nekolaboravo su vokiečių okupantais ir karo laikotarpi praleido kaip eilinis okupuotos Lietuvos pilietis. Atėjus Raudonajai armijai, Žemaitis suprato, kad jo kaip dezertyro likimas pasmerktas ir įkalbėtas buvusių vokiečių kolaborantų iš policijos, Vermachto bei SS išėjo į miškus, reikėtų pridurti, kad su partizanais buvo ir pasimetusių vokiečių armijos karių, kurie atliko instruktorių vaidmenį naujokams. Ten partizanai suteikė sau karininkų laipsnius, o Žemeičiui suteikė generolo laipsnį. Visi skiedalai, kad miško partizanus kuravo KGB yra visiška profanacija, nors kiek teko konsultuotis su buvusiais pokario partizanais, jie turėjo ryšio kanalą su KGB. Kada buvo pagautas Žemaitis ir vėliau jį išvežus į Maskvą, asmeniškai tardyma bei derybas kuravo Berija, jam buvo siūloma amnestija ir įsipareigojimas, kad susisiektų su savo bendražygiais ir įtikintų juos pasiduotį ir nutraukti smurtą, pažadėjus visiems amsnestiją nuo mirties bausmės. Žemaitis atsisakė, bet kai aš paklausiau buvusiu partizanų ar jie apie tai žinojo, jie atsakė, kad žinojo iš savo kanalo KGB ir jie man pasakė, kad būtų ne tik kad nepaklusę Žemaičiui, bet ir atėmę iš jo generolo laipsnį...
|
Association „Global Gaze Network“
