Ko tikrai neišdrįs pasakyti Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime?

Netrukus Seime vėl rinksis parlamentarai išklausyti respublikos prezidentės metinio pranešimo.

Pateikti ne personalinį, o institucinį požiūrį į dabarties padėtį Lietuvoje, vidaus ir užsienio politikoje yra konstitucinė prezidento pareiga.

Tačiau kaip rodo praėjusių metų praktika, dažnu atveju respublikos prezidento pranešimas netampa svarbiu įvykiu, objektyviai atspindinčiu šalies politinę raidą ir nubrėžiančiu jos ateities perspektyvas.

Šis devintasis prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas turėtų būti jau paskutinis ir vainikuoti dvi jos kadencijas valstybės vadovės pareigose.

Tačiau taip vienareikšmiai teigiant, galima apsirikti. Šiandien dar nesimato požymių, jog pati Dalia Grybauskaitė suvoktų savo politinės kadencijos pabaigą ir būtų pasiruošusi palikti likimo valiai taip kruopščiai sutelktą savo politinės galios centrą.

Lietuvoje tas pats asmuo respublikos prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tas pats žmogus, praėjus atitinkamam laikotarpiui, vėl negali pretenduoti į šias pareigas.

Tai pakankamai reikšmingas faktorius, turint omenyje, kaip rutuliojasi įvykiai būsimųjų respublikos Prezidento rinkimų kampanijos kontekste.

Kitaip tariant, akivaizdu, jog politinio tęstinumo ir įpėdinystės klausimas šiuo metu yra pagrindinis rūpestis, kuris neleidžia nusiraminti dabartinei šalies vadovei bei jos aplinkai.

Reiktų pabrėžti, jog pati Dalia Grybauskaitė praeityje yra imperatyviai tapusi vadinamosios Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio politinės epochos palikimo paveldėtoja, todėl sunku būtų įsivaizduoti, jog ji staiga būtų pasiruošusi paneigti dar sovietinės nomenklatūros laikais susiformavusias ir išpuoselėtas valdžios perdavimo tradicijas.

Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu dabartinė šalies vadovė būtų apsisprendusi asmeniškai pasitraukti iš nacionalinės politikos padangės, tai nereiškia, jog ji gali rizikuoti egzistuojančiais matomais ir nematomais valdymo svertais bei sukelti grėsmę visam tam, kas buvo jos „padaryta“ Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų.

Tokius politinio mąstymo recidyvus iš dalies tik patvirtina tendencingai sukonstruotų pastarojo meto politinių įvykių visuma.

Visa tai, kas blogiausio galėjo atsitikti su mūsų valstybės demokratine raida, yra atsitikę būtent prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo standartų įsigalėjimo laikotarpiu.

Visuomenės kiršinimas, politinis supriešinimas, institucijų politinio dialogo nebuvimas, politinis persekiojimas, manipuliacijos teisėsauga ir nepasitikėjimo atmosfera tėra tik ledkalnio viršūnė, kuri atspindi dabartinę situaciją valstybėje.

Pilietinis karas yra įsiplieskęs valstybės politiniame lauke, absoliučiai destruktyviai veikia visą pilietinę bendruomenę ir baigia dekonstruoti veikiančias visuomenines struktūras.

Naivu manyti, jog savo metiniame pranešime prezidentė pripažins, jog ji pati, siekdama neriboto politinio dominavimo ir neteisėtos įtakos, ilgainiui sukūrė šešėlinę partiją (kliką), kuri nėra niekur registruota, yra neskaidri ir nekontroliuojama, tačiau gali disponuoti visos valstybės institucijų resursais ir žmonių lūkesčiais.

Prezidentei slaptųjų tarnybų ir žiniasklaidos priemonių pagalba pavyko demonizuoti valstybės politinę sistemą, kuriai ji visada demonstratyviai pabrėždavo jaučianti panieką.

Reiktų pabrėžti, jog nėra jokia paslaptis, kad Dalia Grybauskaitė iš principo niekada nenorėjo suprasti demokratinės valstybės principų, pliuralizmo ir politinės konkurencijos taisyklių.

Seimo Nacionalinis saugumo ir gynybos komitetas, kurio tyrimą respublikos prezidentė yra pavadinusi „politine Seimo nuomone, neturinčia teisinių pasekmių“, atrodo, buvo prarijęs jauką ir patikėjęs, jog savo veikla gali pasitarnauti politinės sistemos skaidrumui bei visuomenės interesams.

Slaptosios tarnybos subtiliai pašėrė parlamentarus informacija, kuri dar labiau sudrumstė politikos vandenis ir nutolino nuo tikrųjų parlamentinio tyrimo tikslų apie situaciją valstybėje esmės.

Ką gali ištirti parlamentarai, kuriems VSD pametėja tendencingai atrinktą medžiagą, neabejotinai aprobuotą prezidentūros kabinetuose.

Atrodo, kad valdantieji šiandien yra patikėję, jog atskleidė visuomenei slapčiausius ydingos politikos ir verslo sandėrių užkulisius, tačiau ilgainiui aiškėja, jog tai tėra selektyvaus proceso, kuris reiškia tik dar didesnį nacionalinio verslo ir politikos kriminalizavimą, pradžia.

Prezidentė nevengia smūgiuoti visoms tradicinėms politinėms jėgoms, nepripažindama jokios politinės diskusijos ir dialogo ir įvairiais būdais stengiasi primesti visuomenei tendencingą požiūrį į nacionalinę politinę kultūrą.

Vytauto Landsbergio stiliumi veikianti Dalia Grybauskaitė jau seniai pranoko savo vadinamą mokytoją.

Valstybės perversmas yra įvykęs, tik to, deja, nesugeba (pri)atpažinti didžioji dauguma mūsų politinės bendruomenės subjektų. Ar sugebės respublikos prezidentė pranešti Seimui, jog tai ir buvo vienas pagrindinių jos valdymo laikotarpio tikslų, netrukus turėsime progą tuo įsitikinti.