Mokesčių reforma – tai ne tik įstatymų paketas ar ūkinis sprendimas. Tai – drąsus ir būtinas žingsnis, apsprendžiantis mūsų valstybės kryptį, jos ateities viziją. Šiandien Lietuva stovi ties kertiniu pasirinkimu. Ekonominė nelygybė, regionų atskirtis, trapėjanti vidurinioji klasė, viešųjų paslaugų kokybė – tai ne vien statistikos eilutės. Tai iššūkiai, kurių neįmanoma išspręsti laikinais ar kosmetiniais sprendimais.
Be to, gyvename laikotarpiu, kai karinės grėsmės Rytų Europoje tapo realybe, o saugumas – nebe teorinis klausimas, o kasdienis rūpestis. Tokioje aplinkoje valstybės atsparumas prasideda ne tik nuo gynybos biudžeto, bet ir nuo teisingos, visuomenę telkiančios vidaus politikos. Mokesčių sistema – tai viena kertinių valstybės tvarumo ašių. Jei norime išlikti saugūs išorėje, turime būti stiprūs viduje.
Mūsų mokesčių sistema privalo atliepti visuomenės vertybes ir tikrąjį gyvenimą. Šiandien jaučiame vis stiprėjantį atotrūkį tarp to, kas rašoma įstatymuose, ir to, kaip žmonės gyvena. Jei norime stiprios, teisingos, solidarumu grįstos valstybės, turime imtis permainų – drąsių, bet apgalvotų.
Svarbiausias šios reformos tikslas – teisingumo atkūrimas. Tai ne politinis šūkis, o esminė visuomenės sutarties dalis. Ilgą laiką Lietuvoje dominavo sistema, kurioje didžiausia mokesčių našta teko dirbantiesiems, o kapitalo pajamos dažnai liko nuošalyje. Tai kelia fundamentalius klausimus – ar tokia sistema iš tiesų teisinga?
Kodėl jauna šeima, įsigijusi būstą su paskola, moka daugiau nei tas, kuris paveldėjo tris butus ir juos nuomoja? Kodėl smulkusis verslas sąžiningai sumoka visus mokesčius, o didžiosios korporacijos geba juos „optimizuoti“? Tokie klausimai priverčia mus atsigręžti į pačias mūsų valstybės vertybines ištakas.
Mokesčių sistema turi tapti bendros atsakomybės pamatu. Tik tokia sistema gali kurti pasitikėjimą tarp žmonių ir valstybės, skatinti pilietinį sąmoningumą, ugdyti tikėjimą, kad gyvename valstybėje, kurioje kiekvienas prisideda tiek, kiek gali, ir gauna tiek, kiek reikia.
Būstas Lietuvoje – tai ne tik turtas. Tai saugumo jausmas, gyvenimo tikslas, kartais net savasties dalis. Todėl formuodami naują mokesčių politiką privalome atsižvelgti ne tik į skaičius, bet ir į žmonių svajones. Mokesčių politika turi būti ne prieš visuomenę, o su ja – ne atimanti, o kurianti.
Dabar yra metas keistis. Nes ne reformos kaina šiandien būtų didžiausia, o neveikimo kaina rytoj.
