Kodėl E. Masiulis taip pamėgo konservatorius?

Politika – kompromisų menas. Šį posakį debatuose ne kartą kartojo ir toliau kartoja valdančiosios ir opozicinių partijų atstovai. Tai, kad kompromisai formuojant valdžios struktūras neišvengiami, visiškai suprantama, bet rinkėjus domina, kur yra riba tarp kompromiso ir suokalbio.

Suokalbis - taip pat menas. Tad kyla klausimas, kaip ši meno rūšis taikoma politikoje. Pasirodo, jai tenka nemenkas vaidmuo, bet pažymėtas minuso ženklu. Ryškiausias pavyzdys - 1938 metų rugpjūčio 28 dieną Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas. Kam neaišku – juo buvo sprendžiamas Čekoslovakijos likimas. Kaip po šio suokalbio toliau klostėsi įvykiai pasaulyje, manau, aiškinti nereikia. Vadinasi, politikoje būtinas dar vienas dėmuo, kurio nepaisyti nevalia – principai.

Esminės, principinės partijų nuostatos atsispindi jų programose, todėl rinkėjai turi teisę reikalauti, kad jų būtų laikomasi. Priešingu atveju programų vieta - šiukšliadėžėje.

Dabar grįžkime prie vienos programinių TS-LKD nuostatų praeinančioje kadencijoje:

„visuomenei reikalaujant, taip pat siekdami stiprinti žmonių pasitikėjimą teismais, pirmaeiliu uždaviniu laikome įvykdyti teismų reformą, pertvarkant juos pagal demokratinių valstybių pavyzdį: konstituciniu lygiu įteisinsime teismų sistemoje tarėjų institutą. Sieksime, kad mūsų frakcijos Seime jau pateikta Konstitucijos pataisa būtų kuo greičiau priimta“.

Ar galima šią nuostatą pavadinti principine? Manau, taip. Juk teisingumas – valstybės pamatas, o teisingumą vykdo tik Teismas.

Kaip žinia, kompromisų meno virtuozai perdavė šią problemą spręsti Liberalų sąjūdžiui, sau nepasilikdami jokių akcijų. Negana to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas TS-LKD nario Stasio Šedbaro, tapo pagrindiniu teisingumo ministro, Liberalų sąjūdžio atstovo Remigijaus Šimašiaus pagalbininku blokuojant šios problemos sprendimą. Apie suokalbio rezultatus leiskime spręsti visuomenei, kurios vertinimą atspindi rinkėjų valia.

Ministrui vos atėjus į valdžią, pasitikėjimas teismais buvo žemiausias ES ir apskritai demokratinių valstybių tarpe (apie 15 procentų). Ministro kadencijos pabaigoje teisingumą vykdančios institucijos reitingai yra smukę dar žemiau, iki 12 procentų. Matome ir pasekmes - netylantys korupcijos skandalai teisėsaugos institucijose ir valstybėje, grubūs žmogaus teisių pažeidimai, totalinis piliečių sekimas, farsu paversti rinkimai į Seimą.

Kaip matome, Liberalų sąjūdžio nuopelnai šio kompromiso - atsiprašau, suokalbio – istorijoje neginčytini. Bet tai dar ne pabaiga. Spektaklis tęsiasi. Eligijus Masiulis yra pasiryžęs ir toliau vadovauti teisėsaugos pertvarkai įsivaizduojamoje koalicijoje su TS-LKD, kuri turbūt suderino ir programą naujai kadencijai, juk ją ruošė tas pats S. Šedbaras.

TS-LKD tokia koalicija atrodo visiškai priimtina, juk iniciatyvą gali perimti margas nesuderinamųjų būrelis be vado, politikos neišmanantys ir Šeimininko valios nevykdantys žmonės. Juk jie ir gali pasakyti, kokius rūbus dėvi karalius, o tai jau pavojinga tautai.