Generolas leitenantas Omaras Hassanas Ahmadas Al Baširas (g. 1944) dar prieš kelerius metus turėjo sėdėti teisiamųjų suole Hagoje kaip vienas baisiausių pasaulio nusikaltėlių. Jis atsakingas už šimtų tūkstančių, o gal ir milijonų genocidą, nusikaltimus prieš žmoniją, karo nusikaltimus Darfure. Tačiau toliau ramiai sau prezidentauja, nors pirmasis arešto orderis išduotas dar 2009 metų kovo 4-ąją. Kodėl?
Turtinga istorija: vergai, Žydrasis sultonatas ir genocidas
Sudanas - viena seniausių pasaulio valstybių - nėra labai rami šalis. Tiksliau, neseniai jis buvo padalytas į dvi valstybes. Iki padalijimo jame gyveno per 30 milijonų gyventojų.
Civilizacijos pėdsakai Sudane aptinkami nuo 8 tūkstantmečio pr. Kr. 5 tūkstantmetyje žmonės migravo iš dykumos į Nilo slėnį. Gimė Kušo (senąja egiptiečių kalba „niekam tikusi“) karalystė (sostinė – Kerma). Antropologų manymu, Kušas vystėsi paraleliai Nubijai ir Egiptui, jo užuomazgos – apie 3300 m. pr. Kr. XXV a. pr. Kr. egiptiečiai Sudaną vadino Punt (arba Pwenet, Pwene, Ta Netjeru, „Dievo žeme“) ir su juo dažnai prekiavo: paklausiausios prekės buvo auksas, dramblio kaulas, vergai, laukiniai gyvūnai, aromatiniai sakai, afrikietiškas juodmedis.
Kušo (Nubijos) karalystė egzistavo apie 2000 metų. Nuo maždaug 300 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr. dabartinėje Sudano teritorijoje buvo Meroitų karalystė, kurią valdė egiptiečiai, persai, graikai, romėnai. III-II a. pr. Kr. netoli dabartinės Sudano sostinės Chartumo pastatytos piramidės, kurios iki šiol nėra išsamiai ištyrinėtos ir savo įspūdingumu pranoksta net egiptietiškąsias.
VI a. iš Meroitų karalystės išsivystė trys valstybės – Nobatija (dab. Egiptas), Mukura (dab. Sudanas) ir Alva (dab. Sudanas). Žymiausios iš jų - Nubijos (Nobatijos) - karaliai į krikščionybę atsivertė apie 540 metus greičiausiai Egipto krikščionių koptų dėka. Krikščioniška Nubija gyvavo iki X a. Arabams nepavyko jos paimti, kaip tai nutiko 640 metais su Egiptu. Nubijos bažnyčia tapo izoliuota nuo likusio pasaulio.
Sudano istorija mažai žinoma. Ten visuomet gyveno daug klajoklių, egzistavo paslaptingos karalystės, sultonatai (ypač klestėjo Darfuro). Sudanas buvo feodalinė valstybė, kurioje visada buvo daug vergų, o juos valdė ir jais prekiavo valdančioji fundžių („žydrųjų“) klasė. Ji tebevaldo Sudaną ir šiandien. Fundžių kilmė nėra aiški, pirmąsyk jie paminėti XVI a., kai atvyko iš pietų į Nubiją, kur užkariavo Abdallah Jamma‘os imperiją ir įkūrė Fundžių Sinnaro (Sennaro) sultonatą (dar vadinamą Žydruoju sultonatu, arab. As Saltana az Zarqa), valdžiusį net 317 metų (1504-1821). Fundžių monarchija palaipsniui buvo arabizuota, ir kai jų karalystė žlugo, arabų kalba jau buvo tapusi jų gimtąja. Fundžiai išpažino animizmo ir krikščionybės mišinį, 1523 metais oficialiai atsivertė į islamą, nors iš esmės išliko animistais. Fundžių armija iki 1810 metų buvo didžiausia Rytų Afrikoje, jos pagrindas sunkioji kavalerija.
Fundžių sultonatas buvo rasistinis: visuomenė padalinta į šešias rases. Monarchai laikyti pusdieviais. Nepaisant oficialaus atsivertimo į islamą, per daugybę švenčių fundžiai suvartodavo didžiulius kiekius alkoholio.
1821 metais generolas Ismailas bin Muhammadas Ali okupavo fundžių valdas ir jie tapo priklausomi nuo turkų (osmanų). Regionas buvo padalintas į anglų-egiptiečių Sudaną (1899 m.) ir nepriklausomą Sudaną, kuris susikūrė 1956 metais, po to, kai 1955-iais kilo pirmasis Sudano pilietinis karas. Sudano nepriklausomybę vienos pirmųjų pripažino JAV. Pirmasis Sudano pilietinis karas truko 17 metų, jo metu įvykiai galėjo pakrypti ir taip, kad Sudanas būtų tapęs komunistine valstybe, tačiau JAV neleido tokio posūkio ir 1972-iais pagal Adis Abebos sutartį karas buvo nutrauktas.
1972 metais Sudano vyriausybė tapo provakarietiška, ėmė eksportuoti į vakarus maistą ir kitas gėrybes. 1978-iais pinigais Sudaną „pamaitino“ Tarptautinis valiutos fondas. Žemės ūkio sektorius buvo mechanizuotas, todėl paprasti žemdirbiai nubai (nepainioti - ne nubiai), kurių buvo daugiau nei milijonas, liko be darbų ir maisto.
1968-1972 metais TSRS Sudanui pardavė daug ginklų ir technikos, apmokė sudaniečius. Armija išaugo nuo 18 iki 50 tūkstančių karių. Įsigyta daug tankų, lėktuvų, artilerijos pabūklų. Vėliau Sudaną ėmė remti Kinija, Egiptas ir vakarų valstybės – apie 1976 metus JAV pradėjo Sudanui pardavinėti daug ginklų, kad šis sutriuškintų TSRS remiamus marksistus Etiopijoje ir Libijoje.
1985 metais Sudane įvyko karinis perversmas ir prasidėjo Antrasis Sudano pilietinis karas, pasibaigęs 1989-iais. Šalį ėmė valdyti karinė chunta, kuriai iki šiol vadovauja save prezidentu paskelbęs Al Baširas.
Per karą daugiau nei 4 milijonai pietų Sudano gyventojų liko be namų, nemažai jų pabėgo į gretimas šalis. 2003-iais Sudano išlaisvinimo judėjimui-armijai bei Teisingumo ir lygybės judėjimui pradėjus sukilimą ėmė aiškėti, kad Darfure, Sudano vakaruose, vykdomas genocidas. Manoma, kad Al Baširo pakalikai išžudė bent kelis šimtus tūkstančių žmonių, daugybė mirė ir šiuo metu miršta nuo bado ir ligų. Genocidas vykdytas 2003-2011 metais.
2004-iais Afrikos Sąjunga nusiuntė ruandiečių ir nigeriečių karius, kad šie sustabdytų košmarą Sudane. Po neramumų 2005 metais Nairobyje (Kenija) buvo pasirašyta taikos sutartis su Sudanu, kuri numatė, kad pietinė jo dalis 6 metus turės autonomiją, po to bus paskelbtas referendumas dėl atsiskyrimo nuo Sudano.
2009-iais, kaip minėta, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (Haga, Nyderlandai) išdavė pirmąjį arešto orderį Al Baširui. Bet jo niekas taip ir nesuėmė. 2009-2010 metais įvyko nemažai karinių konfliktų tarp klajoklių genčių Pietų Kordofane. 2010-iais pasirašyta taikos sutartis su Čadu, su kuriuo taip pat kariauta – net penkerius metus.
Tais pačiais 2010-aisiais Sudano vyriausybė pasirašė sutartį, pagal kurią (greičiausiai tik 2011 metais) buvo pabaigtas Darfuro konfliktas.
2011-ųjų sausį po referendumo gimė Pietų Sudano Respublika (sostinė – Džiuba). Prasidėjo nauji išpuoliai iš Al Baširo pusės. 2011 metų liepos 9 dieną Pietų Sudanas tapo nepriklausoma valstybe.
Tarptautinį nusikaltėlį remia JAV
Al Baširas valdžią užgrobė per 1989 metų birželio 30 dienos perversmą, t. y. jis jau 23 metus yra save pasiskelbęs prezidentu, o trejus metus prezidentauja būdamas tarptautiniu nusikaltėliu (išduoti jau net trys arešto orderiai), kurio vieta - Hagos teisme.
Al Baširas neseniai vedė trečią kartą, tačiau įpėdinių nėra susilaukęs. Nuo 1960-ųjų jis – Sudano armijos karys, baigęs Egipto karo akademiją Kaire bei 1966 metais Sudano karo akademiją Chartume ir greitai kilęs karjeros laiptais.
Įvairūs šaltiniai spėlioja, kas dengia Al Baširą, kam jis naudingas. Juk netoli esanti Libija ir jos vadovas buvo sunaikinta vakarų ir jų samdinių rankomis, suorganizuotas perversmas Egipte, kuriame nesibaigia neramumai, o Sudanas vis lieka spaudos paraštėse.
Oficialiai teigiama, kad Sudaną užstoja Rusijos ir Kinijos vyriausybės. „WikiLeaks“ duomenimis, Sudaną remia JAV, skyrusi jam bent 9 milijardus dolerių. Gal tai juodjieji pinigai už auksą ir kitas gėrybes, kurių gausu Sudane, bei už itin svarbią geopolitinę padėtį, vakarams (kartu su Rusija, Kinija) toliau skverbiantis į Afriką?
[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]