Kodėl šiandien garso kokybė daugiau nesvarbi?

1993 metais pasaulį išvydo iki skausmo pažįstamas kompiuterinis formatas MP3, kurio įtaką civilizuotos žmonijos dalies muzikos industrijai labai sunku pervertinti.

Sukurtas vokiečių Fraunhoferio integralinių schemų bendruomenės institute (Fraunhofer IIS), formatas naudojo psichoakustinius algoritmus garso signalui suspausti, tuo metu tokio spaudimo nuostoliai turėjo būti nepastebimi (arba labai retais atvejais pastebimi) daugumai žmonių. Iš pradžių MP3 buvo kuriamas kaip sudedamoji MPEG-1 formato (vėliau – MPEG-2) dalis. Jis buvo skirtas vaizdinei medžiagai suskaitmeninti ir tolimesne transliacija, tačiau ypač sparti interneto plėtra padarė savo korekcijas.

1994 m. Fraunhoferio institutas išleido pirmą programinį MP3 kodavimo instrumentą I3enc, o pirmieji MP3 pateko į tuomet dar ne visai pasaulinį voratinklį. Pasirodė, kad tai puikus būdas platinti garso įrašus net ir esant labai nedideliems informacijos perdavimo greičiams (optiniai duomenų perdavimo kanalai tuomet buvo egzotika).

Tikras proveržis įvyko 1997 metais, kai pasirodė legendinis grotuvas WinAmp, skirtas Windows aplinkai. WinAmp gavo integruotą vienodintuvą, priedų (plugins) palaikymą (iš jų ir tokių, kurie vizualizuoja garsą), o kiek vėliau – ir keičiamas išvaizdos temas.

Pirmas aparatinis MP3 grotuvas MPMan buvo išleistas 1998 metais, tai padarė Pietų Korėjos kompanija "SaeHan". Tuometis grotuvas turėjo šiomis dienomis juokingą duomenų kaupiklį – 32 MB ar 64 MB. Tuo pat metu internetą jau pildė įvairios kolekcijos (didžioji dauguma jų, savaime suprantama, buvo piratinės). Visa tai kaip tik sutapo su įrašančių CD optinių įrenginių kainų kritimu. Vėliau rinkoje pasirodė mobilieji CD grotuvai, galintys "skaityti" ne tik paprastus garso CD, bet ir MP3 failus. Melomanai džiūgavo – viename diske dabar tilpdavo visi mėgstamos grupės albumai, ir visa tai buvo galima klausytis bet kur.

“Tūkstantis dainų tavo kišenėje” – sėkmingas Apple žingsnis, tačiau ne visai – pačiai muzikai

Eilinė revoliucija įvyko praėjus dar trejiems metams: 2001 metais kompanija "Apple" išleido pirmąjį savo grotuvą iPod, kuriame buvo miniatiūrinis 5 GB arba 10 GB kietasis diskas. Dabar mažoje muzikinėje dėžutėje tilpo ištisos fonotekos, o fizinių kaupiklių poreikio jau neliko. Oficiali legenda teigia, kad Steve'as Jobsas asmeniškai įsakė sukurti tokį įrenginį, kartu jis pats sugalvojo iPod šūkį: „Tūkstantis dainų tavo kišenėje.“

Bet kokiu atveju iPod tapo vienas iš tų naujų produktų, kurie vėl pavertė kompaniją "Apple" pelningą. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad iPod iš grotuvo virto tikru madingu aksesuaru. Tai lėmė ir originalus valdymas su ratuku centre, kuris po metų tapo jutiklinis. Neįprasti valdymo elementai ir animuotas ekranas sukūrė tam būtiną WOW efektą, ir iš esmės visi įsigiję iPod buvo juo patenkinti, nesvarbu, kad pirmieji grotuvo modeliai buvo suderinami tik su "Apple" kompiuteriais.

Turėti tokį nešiojamąjį "Sony" grotuvą kitados buvo didelė prabanga

Taigi MP3 formatas atsirado 1993 metais, pirmas mobilusis MP3 grotuvas MPMan – 1998 metais, o pirmas iPod – 2001 metų lapkritį. Pirmasis įvykis leido lengvai keistis muzika per internetą, antrasis – nešioti su savimi visą kolekciją garso kompozicijų, tuo metu trečiasis MP3 grotuvą padarė madingu aksesuaru.

Muzika prarado materialią formą, taigi daugelis žmonių sukaupė tokias didžiules įrašų kolekcijas, kokių nebuvo galima perklausyti per visą gyvenimą. „Kompozicijos“ pavirto disko takeliais (track), o muzika vis dažniau įgydavo foninę reikšmę. Tuo pat metu apie muzikos kokybę žmonės prisimindavo paskutinėje vietoje – buvo kalbama daugiausia apie saugojimo ir rūšiavimo patogumą, maksimalią kaupiklio talpą ir grotuvo dizainą. Fonui ypatingos kokybės nereikia, svarbiausia – kiekis.

Sovietinius laikus menantys žmonės puikiai pažįsta šiuos juostinius magnetofonus

Tai lėmė, kad skambėjimo kokybė iš tikrųjų ėmė jaudinti tik labai nedidelį muzikos gerbėjų ratą. Pastarieji ir toliau perka vinilinius grotuvus, Super Audio CD/CD grotuvus ir juostinius magnetofonus. Tradicinės garso technikos ir vinilinių plokštelių stelažų savininkai jaunimo pradėti laikyti geriausiu atveju keistuoliais, blogiausiu – išprotėjusiais miestiečiais, kaupiančiais niekam nereikalingą senieną. Savo ruožtu, atiduodami nemažus pinigus už aukštos kokybės aparatūrą ir profesionaliai apipavidalintą garso diską, nevalingai daugiau dėmesio skirsite tai muzikai, o ne tam failui, kurį galima parsisiųsti vienu pelės paspaudimu.

Susiklostė tokia situacija, kad, netekus fizinio kaupiklio, nevalingai niveliuojama ir paties muzikinio kūrinio vertė. Paradoksalu, bet faktas: netekusi, rodos, kažko perteklinio, atsiradusio iš kažkur, muzika pradeda netekti dalies savęs. Ir tai, kas prarasta, – tai ne plokštelės traškėjimas ar juostelės šiurenimas, kai ją reikia prasukti, kad pasiektume norimą vietą. Tai ta vieta, kurią muzika užima šiuolaikinio žmogaus vertybių skalėje. Tokio vertybių peržiūrėjimo priežastis – muzikinės kompozicijos šiandien tapo ypač lengvai prieinamos.

Lietuvių kompiuteriuose pastaroji programėlė dažniausiai būna integruota į Windows…

Jei užeitume į bet kokį "torrent" puslapį, lengvai įsitikintume, kad kiekvieną dieną internete paskelbiami didžiuliai muzikos kiekiai, taip pat ir absoliučiai nauji. Tačiau problema ta, kad net ir patys talentingiausi ir įdomiausi iš jų galės pasiekti bent šiek tiek didesnį klausytojų skaičių, – vien fiziškai visos šios muzikos jūros perklausyti neįmanoma net paviršutiniškai, kad atskirtum grūdus nuo pelų. Taigi, kad ir kaip būtų graudu, esant dabartinėms sąlygoms, net ir pačiam genialiausiam atlikėjui niekaip neįmanoma išsiversti be reklamos (aišku, jei jis nori būti išgirstas).

Taigi nė trupučio nestebina masinis populiarumas tų atlikėjų, kurių dainų neįmanoma atskirti vienos nuo kitų ir kurių balsai pasimiršta jau po kelių sekundžių. Kai kurie melomanai kandžiai pastebi – tokios „žvaigždės“ ne dainuoja, o atlieka kūrinius, kaip mechaninis prietaisas, kuris techniškai puikus, bet neturi jokio jausminio atspalvio. Todėl visai natūralu: fonas turi būti komfortiškas, jis neturi trikdyti esant bet kokiems kiekiams. O dėl klasikinės ir šiuolaikinės akademinės muzikos (sukurtos laikantis klasikinių tradicijų) - šiandien ji kaip niekad toli nuo masinio klausytojo, nors net ir šiandien tokių rinktinių kūrinių kolekciją galima suformuoti per keletą valandų, kai anksčiau tam reikėdavo pusės gyvenimo.

Anksčiau pasitaikydavo ir tokių egzotinių variantų, skirtų kompiuterių savininkams – audiofilams

Turbūt ne vienam kils klausimas: o kurgi pasvarstymai apie žemą MP3 kokybę ir „šiltą lempinį garsą“? Vis dėlto reikia dar kartą pabrėžti, kad garso kokybė šiandien iš tikrųjų absoliučios daugumos žmonių nejaudina (jau vien ko vertos kai kurios „apžvalgos“ neseniai pasibaigusiame Acme Xperts konkurse). Ir formatas MP3 ne toks jau baisus, kaip tuo bando įtikinti snobai, – mažai kas iš jų atskiria tą patį CD nuo kokybiškai užkoduoto muzikinio įrašo, kur didelis duomenų srautas. Ypač priekabiems egzistuoja kodavimo be nuostolio formatai FLAC, APE, WV ir nemažai kitų. Kartu galima pateikti pavyzdį: populiarus britų žurnalas „Hi-Fi News & Record Review“ patikrino savo plokštelių kolekciją, ir, visos redakcijos nuostabai, buvo konstatuota, kad tik vienoje iš kelių tūkstančių plokštelių yra žemesnių nei 50 Hz dažnių. Savo ruožtu puikiai žinoma, kad MP3 kodekai paprastai „nupjauna“ visus aukštus dažnius maždaug virš 16-17 kHz.

Realiame pasaulyje visi šie techniniai niuansai ir matavimai iki pažaliavimo nieko nejaudina. Net ir suspausti garso įrašų formatai leidžia pasiekti daugiau nei pakankamą kokybės lygį, kad būtų galima muzika mėgautis. Ką jau kalbėti apie analoginius garso nešiklius, kurių skambėjimas neretai priklauso nuo atsitiktinių veiksnių, besikeičiančių kiekvienąkart grojant. Kartais susidaro įspūdis, kad turi prasmės tik požiūris į patį objektą, o muzikos atžvilgiu šis aspektas nėra jau toks geras, kaip buvo anksčiau. Problemos šaknys – per didelis muzikos prieinamumas, taip subjektyviai mažėja ir jos vertė klausytojui. Ar visam tam įtakos turėjo kitados pasaulį išvydęs MP? Praėjus kelioms dešimtims metų galima atsakyti: vienareikšmiškai taip.