Kodėl tyli Lietuvos šviesuomenė?

Aleksandras Solženicynas (nuotraukoje) genialiai savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kas nutinka valstybei, kai jos šviesiausi protai šalies interesus aukoja dėl didesnio atlyginimo ar šiltesnės kėdės. Todėl nepilietiškai atrodo daugumos Lietuvos mokslininkų pozicija skaudžiausių šalies problemų atžvilgiu. Nuotr. premedia.sk

Kovo 27-ąją Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) griežtai pasmerkė Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir paragino Vakarus agresorių iš Rytų bausti griežtai, nes Rusijos veiksmai [...] „griauna pamatinius demokratijos principus, brutaliai gniuždo prigimtinę žmogaus teisę apsispręsti ir veikti laisvai“.

Skaitydamas širdžiai ir sielai jautrų raginimą, prisiminiau, kad ketvirtoje klasėje turėjau griežtą mokytoją, ji vis liepė paskaityti, pasidomėti daugiau, nei „liepia programa“. Tad pasidomėkime daugiau ir pabandykime atsakyti į klausimą, ar Lietuvos universitetai iš tiesų yra pilietiški.

Žurnalo „Veidas“ specialistai, kurie mėgsta žvelgti giliau, 2011-ųjų gegužę suskaičiavo, kad Vilniaus, Kauno technologijų, Mykolo Romerio, Vytauto Didžiojo, Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetuose, taip pat Muzikos ir teatro, Dailės akademijose ir VU Tarptautinio verslo mokykloje dirbo 4 355 dėstytojai. Bibliotekos darbuotojai, administracija, ūkio darbuotojai ir mokymo pagalbinis personalas, tikėkimės, liko neįtraukti.

Nieko sau statistika. Dabar, prisimindami tuos tūkstančius Lietuvos akademinės bendrijos narių, iškelkime sau kelis jautrius, galbūt net jautresnius, nei kad kelia Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, klausimus.

Kodėl apie pagrindines valstybės problemas – socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą – sužinome ne iš profesorių, docentų ar daktarų laipsniais pasipuošusių mokslininkų? Jei lietuvių kalba nori pasiskaityti kokybiškos ekonomikos kritikos, skaitai doc. Aušrą Maldeikienę, jei politikos – Artūrą Račą ir pogrindinę spaudą, jei trokšti susirgti lėtine depresija, pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar mušti savo vaikus, pakanka keletą kartų per savaitę pasklaidyti „Lietuvos ryto“ puslapius.

Vardydami objektyviai diskutuojančius, kokybiškai rašančius, kritiškai mąstančius viešojo diskurso dalyvius, vargu ar suskaičiuotume iki kelių šimtų.

Ir tai... viskas? Tai kur likusieji keturi tūkstančiai?

Žinoma, kvaila ir neatsakinga smerkti mokslo darbuotojus, atsižvelgiant į dėstytojų darbo krūvius ir parašomų mokslinių straipsnių kiekį, ypač užsienio moksliniuoe leidiniuose. Sutikime, mokslinė veikla atima laiko.

Tačiau klausimas – o kas mums darbo, mieli ponai, kad dirbate iki devinto prakaito? Jeigu eilinis pilietis specialiai nenaršo pogrindinės spaudos šaltinių ar nesikapsto po Karo akademijos mokslinių publikacijų aruodus, jam beliekia vartyti dienraščių lyderio popierinę versiją ar skaityti „Delfi“ internete. Kodėl Seimui po peticija neignoruoti Tautos nuomonės dėl referendumo paskelbimo tarp pasirašiusiųjų atrandame vos keliasdešimt akademinės bendruomenės atstovų? Kur kiti? Juk Lietuvos mokslininkai, kaip vaikai, – didžiausias „mūsų visų turtas“, mūsų ateitis. Tad kurgi jų balsai?

Mano nuomone, sudėtingas problemas piliečiams ne tik gali, bet ir privalo aiškinti šviesiausi mūsų valstybės protai. Apie socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą galime pasiskaityti ir sisteminės žiniasklaidos kanaluose.

Nepaprastai liūdna, kad kai tik kalba pasisuka apie politinę korupciją, VSD ryšius su „Lietuvos rytu“, su (GALIMA!) a. a. Vytauto Pociūno žūtimi, apie Mečio Laurinkaus ir Rolando Pakso „draugiškus“, FNTT skandalus, apie Algimantą Matulevičių, kuriam užčiaupti tas pats VSD ima kurpti „kagėbistinę praeitį“, apie „Snoro“ ir Ūkio banko griūtis, Dalios Grybauskaitės biografiją, rezonansines milijonų litų iššvaistymo bylas, apie Konstitucinio Teismo diktatūrą, Konstitucijos pažeidinėjimus, prokuratūros nusikalstamus veiksmus, valatkų, pumprickaičių, jakilaičių, kūrių ir kitų „naujosios kartos“ lietuvių melo analizę randame tik pogrindinėje spaudoje. Iškiliausi gimtinės mokslininkai tyli.

Docentai, garbės daktarai, profesoriai, habilituoti daktarai, akademikai tyli. Eiliniai piliečiai tikrai nekalti, kad tokie portalai kaip „Delfi“ ar „15min“ atsisako spausdinti nepatogius straipsnius. O juk tūkstančiai Lietuvos mokslininkų, jeigu norėtų, pogrindinės spaudos svetaines savo vertingais pamąstymais verste užverstų. Temų – nors vežimu vežk.

Galų gale kodėl nė vienam iš Lietuvos universitetų atstovų nekelia problemų faktas, kad Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis kaip laimi, taip laimi rektoriaus rinkimus? Šitiek metų vadovauja „dinamiškam, konkurencingam ir europietiškam“ universitetui. Ir tokiomis „demokratinėmis procedūromis“ teisės universiteto studentams demonstruojamos valstybės teisinės sistemos vertybės?

Ar nebus teisus Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos daktaras Andrius Švarplys, teigdamas, kad Lietuvos kairė yra „popierinė“?

„Vienas iš Kembridžo (M. Adomėnas) gali postringauti apie politinę civilizaciją ir čia pat spjaudyti ant V. Landsbergio, jau nekalbant apie mergaitę iš „subinių ir gaidžių“ klipuko. O kitas iš Voriko (A. Bielskis) gali iki pažaliavimo dėstyti teorinės kairės subtilybes ir čia pat vienoje radijo laidoje pareikšti, kad visas pedofilijos skandalas [išskirta – A. D.] buvo tiktai vienos ponios ėjimo į Seimą istorija. Turbūt būtų sunku rasti didesnę tikrosios kairės parodiją nei toks nesugebėjimas matyti lietuviško istablišmento veikimo.

Tokiai kairei, pasirodo, tinka viskas, prieš ką kovojo visi didieji kairieji, kas yra kairės alfa ir omega – politinis ir ideologinis istablišmentas.

Vis dėlto knygos nėra realybė. Ne kitaip.“

P. S. Aleksandras Solženicynas, sugrįžęs iš lagerio, dar keletą metelių, kaip pats rašo, mėgavosi tremties „malonumais“: dėstė fiziką ir matematiką viename tolimame Sovietų Sąjungos Kok Tereko kaime, galėjo sau leisti skaityti „prie lempos“, nusipirkti kitų neįtikėtinų dalykų, pvz., mašą bulvių ar lašinių. „Turėdamas tokius imlius vaikus, Kok Tereke aš pasinėriau į dėstymą ir trejus metus (o galbūt dar daug metų) buvau laimingas vien dėl to“ (Gulago archipelagas, t. III, iš rus. k. vertė Sigita Papečkienė, Vincentas Stravinskas).

A. Solženicynas genialiai savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kas nutinka valstybei, kai jos šviesiausi protai šalies interesus aukoja dėl didesnio atlyginimo ar šiltesnės kėdės. Todėl nepilietiškai atrodo daugumos Lietuvos mokslininkų pozicija  skaudžiausių šalies problemų atžvilgiu.

Nepilietiška todėl, kad mes negirdime Jūsų balso.