Kol kas „apie nulį“. Kas toliau?

Pastaruoju metu Rusijoje buvo teigiama, kad šalies ekonomika pasiruošusi išgyventi sankcijų sąlygomis, kad jos tvirtumas pakankamas (pagaliau, jeigu situacija būtų visai bloga, atsakomųjų draudimo priemonių nebūtų imtasi). Tačiau staiga pasirodė štai tokia nuomonė: „Biudžeto situaciją blogina ir tai, kad ilgalaikėje perspektyvoje šalies pajamos, palyginti su praėjusiais periodais, toliau mažės, ir tai be pastebimų permainų ekonominėje ir biudžetinėje valstybės politikoje neleidžia tikėtis besiklostančių negatyvių tendencijų kaitos.“ Jeigu manote, kad šie žodžiai priklauso kokiam nors užsienio ekspertui ar rusų opozicijos atstovui, klystate. Tai net ne A. Kudrinas, tai – Rusijos ekonominės raidos ministras A. Uliukajevas, kuris laikraštyje „Vedomosti“ pristatė koncepcinį straipsnį „Kaip panaudoti protingai“ (rus. „Как потратить с умом“).

Savo publikacijoje jis akcentuoja, kad ilgą laiką valstybiniai įsipareigojimai tik didėjo, tai buvo pakenčiama, kol naftos kainos kilo. Bet dabar, jeigu „juodasis auksas“ kainuos 100 dolerių už barelį ar dar mažiau, biudžetas taps deficitinis. Kitaip tariant, ekonomikos stimuliavimo biudžetinėmis pajamomis rezervas išnaudotas – reikalingi nauji augimo šaltiniai. „Šiuo metu diskutuojama dėl trijų biudžeto įgyvendinimo krypčių: radikalaus išlaidų mažinimo, apčiuopiamo mokestinės naštos didinimo, biudžeto deficito didinimo“, – konstatuoja A. Uliukajevas.

Ministras mano, kad mokesčių didinimas yra blogiausias variantas, nes, žinant, kaip Rusijoje mėgstama slėpti pajamas (yra net posakis – kad ir kiek iš valstybės vogtum, savo nesusigrąžinsi), gali duoti priešingą efektą. Kitaip tariant, „Rusijos ekonomikos, balansuojančios tarp stagnacijos ir recesijos [prisipažinimas, kardinaliai nesutampantis su ankstesnėmis optimistinėmis valdžios kalbomis; dar įspūdingiau atrodo A. Uliukajevo pareiškimas, kad Rusijos ekonomikos stagnacijos priežastis yra ne tiek nepalanki tarptautinė konjunktūra, kiek jos pačios, jos institutų, netenkinančių investuotojų, silpnumas ir kokybė – V. V. pastaba], padėtis iš esmės išbraukia mokesčių kėlimą iš leistinų sprendimų sąrašo“.

Kalbėdamas apie biudžetinių išlaidų mažinimą, ministras siūlo ne kirsti iš peties, bet iš principo, „esant naujoms ekonominėms sąlygoms, valstybei reikėtų susiveržti diržus“, o pradėti, anot jo, galima būtų nuo „nepagrįstų valstybinių kompanijų ir monopolijų išlaidų subsidijavimo nutraukimo“. Ir A. Uliukajevas jau pradėjo – nepritarė 1,5 trln. rublių subsidijos skyrimui iš Nacionalinės gerovės fondo kompanijai „Rosneft“ (kuriai vadovauja ne kas kitas, o vienas artimiausių V. Putino bendražygių I. Sečinas).

Toji situacija rodo, kad Vakarų sankcijos (nuo kurių nukentėjo ir „Rosneft“) pradeda praktiškai daryti įtaką aukščiausiam Rusijos elitui, pripratusiam prie pinigų lietaus. Kad besiklostanti situacija jau griauna V. Putino režimo palaikymo bazę, pasakyti negalima, bet toliau nepasitenkinimas gali tik didėti, nes, kaip rašo A. Uliukajevas: „Mes įžengėme į negatyvią ekonominio ciklo stadiją“ (ir turbūt ne iš gero gyvenimo buvo pratęstas privataus pensijų kaupimo moratoriumas, už tai ekonominės raidos viceministras S. Beliakovas viešai atsiprašė šalies gyventojų ir buvo atleistas).

Kita vertus, visai be lėšų įvairios interesų grupės neliks. Štai bankai VTB ir „Rosselchozbank“ gaus iš valstybės 239 mlrd. rublių. Tai pačiai „Rosneft“ A. Uliukajevas irgi paaiškino: pinigų galime duoti, bet ne tiek, kiek prašote. Jo koncepcinis pasiūlymas yra toks – renkantis tarp mokesčių didinimo, išlaidų mažinimo ir biudžeto deficito augimo, geriausia išeitis yra protingas deficito didinimas skiriant pinigus sritims, kuriose numanomas ar net numatomas efektyvios ekonominės veiklos proveržis gali kompensuoti nuostolius (pavyzdžiui, viskas, kas susiję su inovacijomis ir žmogiškuoju kapitalu).

Ministras pažymi: „Po atsakomųjų sankcijų, ribojančių importą, įvedimo mes gavome unikalią galimybę išplėtoti svarbiausias šakas, tokias kaip žemės ūkis ir maisto produktų perdirbimas.“ Bet kol kas kažkaip nelabai sekasi. Atrodytų, užgrobto Krymo plėtra yra principo reikalas, bet Rusijos federalinė veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba „Rosselchoznadzor“ buvo priversta iki 2014 m. pabaigos panaikinti draudimą įvežti į pusiasalį ukrainietiškas prekes, nes nepavyko suvaldyti pasiūlos deficito ir kainų kilimo.

Svarbiausias klausimas – ar Rusijos valdžios ekonomistams pavyks perlaužti stiprėjančią stagnacijos/recesijos tendenciją. Teoriškai A. Uliukajevo pasiūlymas yra prasmingas (pavyzdžiui, JAV kaip ekonomikos gelbėjimo priemonę irgi pasirinko finansinį stimuliavimą). Žinomas rusų ekonomistas M. Chazinas net mano, kad ministras pernelyg neryžtingas ir aktyviai gydyti šalies ekonomiką sukauptais resursais reikėjo jau seniai.

Be abejo, egzistuoja infliacijos pavojus, bet jo išvengti turėtų padėti ne masinis, o pasirinktinis, vadinamasis „taškinis“ prioritetinių ekonomikos sektorių finansavimas. Tačiau rimtesnė problema net ne šita. Kaip pažymėjo A. Uliukajevas: „Pagrindine rizika taps tas pats žemas valstybinių išlaidų efektyvumas.“ Kitaip tariant, biudžeto deficitas išaugs, Nacionalinės gerovės fondas susitrauks, pinigai bus „įsavinti“, o norimas rezultatas dėl korupcijos ir jau minėto rusiškos rinkos (ir politinės sistemos) institutų nekokybiškumo gali būti nepasiektas. Kaip rašoma šiame ministro straipsnyje, „ekonomikos augimas „apie nulį“ – tai ne nauja ekonominė doktrina, o biudžetinės, monetarinės ir apskritai ekonominės politikos spraga“. O kaip tą spragą užtaisyti, Rusija atsakymo vis dar neturi ir toliau realizuoja stambius projektus, žinodama, kad dalis pinigų bus išvogta.

Bet anksčiau dar galima buvo klysti ir švaistyti pinigus, o dabar neatsargus išlaidavimas gali paversti beveik nulinį šalies ekonominį augimą negatyviu (ypač turint omenyje, kad 2015–2017 metais Rusijos išlaidas gynybai ir socialinės reikmėms buvo suplanuota tik didinti, o kapitalas iš šalies vis dar bėga). Ir neduok Dieve, jeigu Vakarai artimiausiu metu dar sugalvotų pirkti mažiau rusiškų energijos resursų (ką jau kalbėti apie jų kainų kritimą). Tada situacija visai suprastės. Inercija (ekonomika nežlunga akimirksniu) ir sukaupti rezervai (plius nuoseklus valstybinių išlaidų mažinimas) trumpuoju laikotarpiu padės Rusijai išsaugoti ekonominį stabilumą, bet jau vidutiniu gali prasidėti rimtos problemos. Žinoma, galima sakyti, kad 2008-aisiais irgi buvo nelengva, bet tuomet nebuvo sankcijų ir užsitęsusio karinio konflikto pašonėje. Be to, galima prisiminti, kad 1998 m. buvo visai blogai, bet dabar Rusijos piliečiai jau yra pripratę prie aukštesnio gyvenimo lygio, todėl atgal kelio nebėra.

Trumpai sakant, permainoms (išsigelbėjimui) Rusija, taupydama sukauptas atsargas, turi apie penkerius metus. Jai gali pavykti, o gali ir nepavykti. Kad pavyktų (apie amžinas tiesas, tokias kaip teisinės valstybės sukūrimas, kalbėti neverta), būtinas susitaikymas su Vakarais (t. y. vienoks ar kitoks Ukrainos krizės užbaigimas), nes be jų (ypač be Europos) – blogiau negu su jais. Ir vėl amžina politinių ir ekonominių ambicijų kova, kuri kartą jau sugriovė SSRS, o dabar gali pražudyti ir Rusijos Federaciją.