Konservatorė R. Juknevičienė: „Maidanas galbūt išgelbėjo ir mus“

Neseniai lėktuve į Londoną pavarčiau „Financial Times Weekend“. Jame užkliuvo mintis apie skirtingus požiūrius Europoje dėl karinės paramos Ukrainoje. Straipsnyje buvo rašoma apie „vanagus“, kuriems ryškiausiai atstovauja Lietuva, ir „balandžius“, kurių ryškiausia atstovė – Graikija. Pirmieji ragina kuo greičiau apginkluoti Ukrainą, antrieji – kategoriškai priešinasi.
Pamaniau, informacinio karo klišės gajos ir Europos gelmėse. Iš esmės nieko naujo, tokio žodyno patirtis ateina iš sovietmečio. Primesti norimą galvoseną yra informacinio karo tikslas.

Tačiau tiesa yra visai kitokia. Maidanas jau išgelbėjo Europą nuo didelio karo, kuris galėjo ją užklupti visai nepasiruošusią, visai kitomis aplinkybėmis, nei yra dabar. Ukrainiečiai iššaukė ugnį į save, atskleisdami tikruosius Putino planus daug anksčiau, nei jis pats planavo.

Lietuva ir jos kaimynės prie Baltijos yra labiausiai suinteresuotos, kad nebūtų karo. Tačiau jis jau vyksta, o mus kol kas ginanti linija eina per Ukrainą. Ukrainiečius ištiko baisus likimas – jau paaukota labai daug gyvybių ginant likusią Europą nuo dar didesnio karo.

Na, o „balandžiais“ vadinti su Putino parama išrinktus dabartinius Graikijos politikus yra tas pats, kas „balandžiu“ pavadinti patį Putiną.

Karas buvo Putino darbotvarkėje seniai

Karas yra Putino darbotvarkėje, ne mūsų. Jis tai planavo seniai. Savo planus sugebėjo paslėpti nuo iliuzijų pasaulyje gyvenusios Europos, nuo Nobelio Taikos premija akis prisidengusio JAV Prezidento.

Tačiau šiandien ne viskas vyksta pagal Putino planą. Taip, jis ruošėsi agresijai, bet Maidanas paankstino procesus.

Akivaizdu, kad planas buvo kitoks. Staigūs karo veiksmai, „Blickrieg“ turėjo užklupti NATO nepasiruošusį kuriame nors Baltijos valstybių pakraštyje.

Modeliuota, kad Europa turėjo būti paskandinta iliuzijose apie amžiną taiką, apie strateginę partnerystę su Rusija. Mes – priklausomi nuo Rusijos energetinių resursų ir veikiami lengvai uždirbamų pinigų jos rinkoje. Ukraina turėjo būti integruota į Eurazijos imperiją per korumpuotą V. Janukovyčių be jokio karo.

Tai, kad planas buvo pasiimti daugiau nei tik Ukrainą, rodo itin sparti vakarinių Rusijos teritorijų militarizacija, armijos reforma, jos modernizacija. Didžiuliai Rusijos biudžeto pinigai nuo 2008 metų buvo skirti būtent Vakarų krypčiai. Pačios moderniausios technologijos pradėtos skirti oro, kosmoso pajėgoms, dislokuotoms prie mūsų sienų. Sveiku protu buvo sunku suvokti, kodėl Putinas tai daro. Inicijavome pokalbius apie nerimą pradėjusį kelti ginklavimąsi visuose įmanomuose NATO lygiuose. Taip atsirado NATO gynybos planai mūsų regionams. Jų iki 2011 metų visai nebuvo. Tačiau sveiku protu tuomet tikrai nebuvo lengva įsivaizduoti, kad Putinas gali norėti kariauti. Rusijos ir NATO partnerystė atrodė naudinga abiem pusėms, NATO žvalgybų bendrose grėsmių analizėse būdavo konstatuojama, kad iš Rusijos tiesioginės karinės grėsmės nenusimato bent jau artimiausius dešimt metų. Daugeliui atrodė, kad militarizacija Karaliaučiaus, Sankt Peterburgo, Pskovo kryptimis, Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų gilėjanti inkorporacija nieko ypatingo nereiškia, tai tik keistas Kremliaus šeimininko noras žaisti kareivėliais.

Vyravo nusiraminimas, kad NATO plėtra atnešė saugumą ir stabilumą į regioną, todėl išlaidos gynybai ne tik Lietuvoje, bet ir visame europiniame NATO drastiškai mažėjo. Per pastaruosius penkerius metus Rusija savo karines išlaidas padidino 50 proc., tuo metu NATO sumažino 20 proc.

Putinui buvo svarbu, kad Europa kuo ilgiau gyventų iliuzijose, nes jam reikėjo pinigų, naujų technologijų. Karinė mašina dar nebuvo paruošta iki tokio lygio, kad galėtų bandyti testuoti NATO.

NATO gynybos ministerijų lygmenyje svarstant juodąjį scenarijų matėsi, kad kritinis laikotarpis gali ateiti 2018-2020 metais. Tuomet, jei naftos, dujų kainos būtų išlikusios aukštos, Rusijos kariniai pajėgumai galėjo pasiekti pavojingą lygį.

Deja, net pačiuose aukščiausiuose svarbiausiųjų valstybių lygiuose prioritetas buvo teikiamas ne realistiniam, bet iliuziniam, nešančiam greitą ekonominį pelną požiūriui į Putino Rusiją.

Pasirodė, kad gyvenimas iliuzijose apsvaigino lyg narkotikai, o apsvaigimas ir iki šiol labai sunkiai sklaidosi. Gerai, kad nors sklaidosi.

Maidanas sugriovė Putino planus

Maidanas išgelbėjo mus nuo Putino planų užklupti nepasiruošusius. Pradėjęs karo veiksmus Ukrainoje, Kremlius atidengė visas imperialistines kortas. Naujasis hibridinio karo pavadinimas nekeičia šio karo esmės. Tai yra imperialistinis karas, ginkluota Rusijos Federacijos agresija prieš kitą suverenią Jungtinių Tautų narę, Ukrainą.

Šiandien mes esame saugesni vien tuo, kad staigus užpuolimas, „Blickrieg“ jau neįmanomas toks, kokį planavo Putinas mums po kelerių metų. Prasidėjus 1940 m. okupacijai, žmonės buvo šokiruoti, pamatę draugiška laikytos, Vilnių Lietuvai atidavusios valstybės tankus. Tokiais pat būtume buvę, jei ne Maidanas.

Šiandien „Blickrieg“ taip pat įmanomas. Jei jis planuojamas, tai artimiausiems metams, kol NATO, o ir mes patys, neužlopėme visų dabar aiškiai atsivėrusių gynybos skylių. „Blickrieg“ įmanomas būtent geografiškai mažutėse teritorijose. Taip, kaip buvo Kryme. Pasekmės būtų katastrofiškos visam NATO. Esu įsitikinusi, kad šiandien tai supranta visi.

Vienintelis būdas eliminuoti „Blickrieg“ Baltijos valstybėse – padėti apsiginti Ukrainai. Jau reikėjo padėti nuo vakar. Kito būdo tiesiog nėra. Bus per vėlu ir labai daug kainuos, jei tektų gintis čia, siaurame 300 km žemės ruoželyje tarp jūros ir priešo teritorijos.

Ar Putinas sustos, paėmęs Ukrainą

Putinas tikrai nesustos, jei Ukraina bus sudraskyta. Tada mes tapsime priešakine fronto linija. Tie, kuriems atrodo, jog Kremlius pasitenkins Ukrainos gabalu, tebegyvena naiviose iliuzijose. Putino skelbiama „Rusų pasaulio“ idėja iš tikrųjų reiškia tą patį, ką Rusija skelbė nuo pat XVI a. Tai aplinkinių tautų prievartinė rusifikacija, okupuotų teritorijų naudojimas didesniems geopolitiniams tikslams. Kremliaus valdovams tiesiog fiziškai trukdo kvėpuoti aplinkui demokratijoje gyvenančios tautos. Tokia yra realybė. Dėl to, ką rašau, Lietuvoje gyvenantys rusai neturėtų įsižeisti. Atvirkščiai, turėtų kuo aiškiau ir kuo greičiau atsiriboti nuo Putino agresyvios politikos. Tai labai svarbu, nes Jie patys yra Kremliaus hibridinio karo taikinys. Kaip ir kitos tautinės mažumos.
Facebook platybėse aktyvūs Kremliaus draugai nuolat šaiposi, kad mes neįdomūs Rusijai. Netiesa. Mes įdomūs strategiškai. Baltijos jūra visada domino. Todėl, kad domino ir tebedomina, mūsų tautos namai liko tokie nedideli.

Taiką kartais tenka ginti ginklu

Šiandien taika mums yra gyvybiškai svarbi. Tačiau ne Ukrainos sąskaita. Dažnai taiką reikia ginti ir ginklu. Turime savo aiškią misiją NATO ir ES. Tai yra tiesos ir taikos misija. Nebijokime savo misijos tęsti. Matau, kaip bandoma purenti dirvą, jog nuosekli ir sąžininga Lietuvos politika pasikeistų. Karksi, lyg juodos varnos, į apyvartą paleisti „balandžiai“ Povilas Gylys, Zigmas Vaišvila. Drįsta kelti galvas visokie prorusiški judėjimai. Iš lūpų į lūpas kaimuose ir miestų aludėse leidžiamos žinutės, kad karo neva nori Prezidentė, kad reikia tik tyliai gyventi, neerzinti Kremliaus didesnėmis gynybos išlaidomis. Kam čia tie NATO kariai, geriau pinigus pensininkams atiduotų…

Karo mūsų žemėje nebus, jei neišsigąsime

Į dažną klausimą, ar bus karas pas mus, atsakau paprastai. Nebus, jei neišsigąsime, jei drąsiai stiprinsime savo gynybą, jei neatsiras kolaborantų. Svarbu neatidėliojant grąžinti platų, tinkamą jaunų vyrų rengimą gynybai.
Svarbios ir tarptautinės aplinkybės – NATO ir ES supratimas, kad ginti savo teritoriją, reiškia ginti Ukrainą.

Tada yra tikimybė, kad karas iki mūsų neateis.

Pacituosiu savo gerą pažįstamą, buvusį JAV Gynybos sekretorių ir žvalgybos vadovą Leon Panetta: „Su rusais reikia kalbėtis iš stipriojo, bet ne iš silpnojo pozicijų. Jie supranta tik jėgą ir jeigu jie mano, kad priešininkai yra silpni, būtinai pasinaudos tuo“.

Svarbiausia – šaltas protas ir daugiau jokių užliūliuojančių lopšinių tautai. Žmonės nėra maži vaikai, jog nuolat ramintum, kad viskas bus gerai. Tokio sudėtingo laikotarpio savo kartos gyvenime nesame turėję nuo 1991-ųjų.

Turime matyti, suprasti, kas vyksta, bet nebijoti. Nesileisti bauginami, bet ir nemiegoti.

Putinas pralaimės. Jau pralaimi. Nežinau, kada konkrečiai tai įvyks, bet mes, Lietuva, kovoje prieš šį Europos blogį esame labai svarbūs. Negaliu paguosti, kad bus paprasta. Nėra labai gerų sprendimų. Bet pats blogiausias – pasiduoti jau šiandien, parduodant Ukrainą.

Ukrainą, kuri prieš metus išvadavo Europą nuo iliuzijų.

Ačiū Maidanui.

Dabar mes turime būti vanagai, visomis jėgomis ginantys taiką.